Showing posts with label Sesija. Show all posts
Showing posts with label Sesija. Show all posts

Friday, 19 August 2011

O tai kam jūs, sakėt, dirbate?

arba „kaip Juodosios Gvardijos žaidime gyvena dekoracijos“


Pusė šio įrašo bendra, o kita pusė trumpas špargalas man ir galbūt kažkokiam žaidėjui, kuris čia užklįs.

Jau ganėtinai ilgą laiką, kai ateina noras ar reikalas vesti kampaniją, o ne vienašuvį, neberuošiu tikslaus siužeto, dažniausiai siužetas tėra apskritai keletas bendrų punktų. Pavyzdžiui, veiksmas vyks Opale, po to, kai Šlubis pakratė kojas (na, dar sugalvojama pagrindinė problema, pavyzdžiui senas kindredas renka caitiffus, kad įtikinamai suvaidintų pasaulio pabaigą ir pasinaudojęs priedanga suvalgytų savo miegantį protėvį). Tada vyksta esminė dalis – sugalvoju puses kurios veiks visą šitą pagrindinę vietovę ar idėja. Dažniausiai dvi arba trys veikiančios grupuotės, kartais galima ir porą subgrupuočių, bet iš tiesų čia tiesiog pasiruošimui turimo laiko klausimas. Ir viskas, žaidėjai tiesiog turi patogiai pradėti veiksmą kai visos pusės jau kažką daro ir tada natūraliai vieni bando juos papirkti, kiti – prigrasinti, treti – perspėti. Tolimesnis pasiruošimas prieš sesijas – tai variantų svarstymai virtualus žaidimas su savim (kai tenka sverti kuri grupė kuriai labiau įkando kai veikėjai sėdėjo tavernos rūsyje apsibintavę žaizdas) ir skylių užkaišymai.

Aišku toks pats principas tinka ir vienašūviams ir aš dažnai juo naudojuos, tačiau vienašūviai yra daug labiau linkę turėti tvirtesnį siužetą. Ten aš žinau kas ir kada ateis pas veikėjus ir ko prašys. Kampanijoje tai bus ta grupuotė, kuri labiau tinka pagal įvykių eigą. Ir pagal paskutinius apmąstymus prieš sesiją. Taip pat iš meistro sukčiavimo pusės, kelios konkuruojančios grupuotės yra geras būdas glaistyti klaidas. Iš konkurencijos atsiranda melaginga ir prieštaraujanti šnipų informacija, pagautas vienos grupuotės narys gali pasirodyti besąs šnipas, kuris nori kažką pasiūlyti ir panašiai. Pagrindinis meistro klausimas sau. „Ar situacija kurios man reikia logiškai įmanoma, jei veikė organizacija kurios veikėjai nestebėjo?“. Pagrindins tokios sistemos minusas kai žaidėjai pradeda perdaug žinoti. Vienoj VtM kampanijoje tzimize warghoulas užpuolė nosferatu požėmius tik todėl, jog pastebėjau, jog man viena interesu grupe per daug ir tai buvo greičiausias būdas vieną iš grupių patraukti į šoną.

Dabar antroji įrašo dalis. Šiuo metu gvardijos žaidime atvirai veikia tokios grupuotės (klaustukai ten, kur žaidėjams taip turėtų atrodyti bet nefaktas):

  • – Imperijos kareiviai ir miesto sargyba
  • – Imperijos slaptosios tarnybos (?)
  • – Viešpačio garbintojai (?)
  • – Laivo (?) „Ančiukas“ (?) įgula(?) (?)
  • – (?)
  • (?) – (?)
  • Ir kolkas (?) dar nebuvo (?) kontakto su Juodaja Gvardija. (?)(?)

Dabar nedidelis (?) personažų sąrašiukas su minimalistiniais komentarais. Reikėtų atkreipti dėmesio, kad ypač vardinant didikus, dalis vardų gali (?) taip ir niekada nebūti panaudoti, tiesiog ir siužetui ir meistrui reikėjo pilnumo, taip pat visada reikia papildomų nereikšmingų dalykų, kurie trukdo išnarplioti raizgalynę:

  • · Akis – Imperijos Diplomatinė atstovė. Buvo tik paminėta, jog atvyko didžiuoju laivu iš Berylo, Juodaisiais Sparnais.
  • · Adata – Imperijos Gubernatorė Beryle. Atstovauja visą imperijos biurokratinį aparatą su iš to ateinančiomis problemomis ir malonėmis. Neseniai dovanų gavo naują baltą ristūną karietai.
  • · Kerpena – Imperijos šnipas, su dideliais įgaliojimais. Dabartinis tiesioginis darbdavys. Artimiausiomis valandomis žadėjo išplaukti „Ančiuku“ iš Opalo. Oficialiai – pirklys. Neoficialiai – ginklų kontrabandininkas.
  • · Baslys – plikas, aukštas nešnekantis Kerpenos apsauginis.
  • · Aklas Šuo (aklas senis) – Negyvas, aklas, senas ir kilmingas. Tikėjo, jog dirba Viešpačiui.
  • · Fazanas – žmogus palaidotas kartu su keliais foliantais po Aklo Šuns valdomis. Kapas išniekintas.
  • · Kuprius – kuprotas kareivis, su Sėlinančių Naktį simbolika, padeda veikėjams Kerpenos nurodymais.
  • · Kirvis ir Snukis – du kariai, kontaktas su Kerpena, visada vienas gali nueiti pakviesti ar ką nors surasti.
  • · Būda – mokslo vyras, kurį į miestą prieš keltą dienų Kerpenos nurodymais palydėjo Mmiknė, Kirvis, Snukis, Ausis, Aulas, Apuokas ir Kuprius.
  • · Ausis ir Aulas – kareiviai, kažkada juos pasikvietė Kirvis.
  • · Mažylė – Imperijos pajėgų (Šnabžlės) leitenantė. Turėjo vos magiškus šarvus. Paskutinį kartą matyta kai ją miesto sargybiniai traukė iš degančio sandėlio.
  • · Lapė – Imperijos pajėgų kapitonė, vadovauja kariniam postui – stovyklai už dienos kelio į šiaurę.
  • · Eframas Žolė** – randuoto skruosto žmogus prisitatęs iš laivo „Ančiukas“
  • · Eframas Žolė** – neranduotas laivo Ančiukas keleivis, prieš savaitę matytas laive.
  • · Elrontas Atsiskyrėlis* – Aklas Šuo pavadino jį stipriausiu magu dirbančiu su juo.
  • · Raukšlė*x ir Žuvis*x – parsidavę imperijos pajėgų seržaintai. Susprogę slaptame kambaryje.
  • · Pjūklas – neblogas chirurgas ir žolelių bei nuovirų meistras. Neturi kairės rankos. Naujai įrašytas sąrašan pagal Aklo Šuns žodžius.
  • · Gaidžio Senis – Imperijos pajėgų (Šlubio simbolika) vadas miesto valdose, miesto sargybos vadas. Žino apie veikėjų tarnavimą imperijos slaptosioms tarnyboms.
  • · Vyšnia, Vanagas, Vilkas – seniausi miesto didikai. Vieninteliai likę gyvi iš 12 didikų šeimų galvų, nes pirmieji įteikė miesto rotušės raktą imperijos pasiuntiniams. Vyšnia žino apie slaptąsias tarnybas ir asistuoja didikų problemų klausimais, taip pat jai priklauso geriausi miesto apylinkių žirgai.
  • · Kopūstas*?, Kiškis, Kryžius, Kraujas, Kąsnis*? – miesto ir apylinkių baronai. Baronas Kraujas vienas turtingiausių, taip pat dirba Imperijos Slaptosioms tarnyboms kaip iždininkas (jei grynais, jo tarnai moka nevietinėm monetom).
  • · Žibalas, Senas Akivaras*, Sniegas*?, Skorpionas*!, Ryklys*, Migrena, Rakštis, Ūbagas (vietoj negyvos Šliūrės) – miesto baronetai ir lordukai, turintis kažkiek žemių ir valdų. Skorpionas, pagal Aklojo šuns nurodymus patekęs į sąrašo* viršų su trigubu atlygiu.

Dabartinė, žaidėjų užduotis, duota jiems Imperijos slaptųjų tarnybų vardu – be fanfarų į užtarnautą amžiną poilsį, atostogas ir pensiją išleisti keletą žmonių. Šio sąrašo nominantai yra pažymėti aukščiau esančiame sąraše.

*Iš sąrašo žmonių, kuriems reikia į amžinas atostogas. *? Reiškia, jog reikia išsiaiškinti ar yra priežasčių pradėti atostogas. *! – pirmą sąraše.

*x Iš sąrašo žmonių, kuriems reikia į amžinas atostogas. Negyvi.

**Iš sąrašo žmonių, kuriems reikia į amžinas atostogas. Tiesa, sąraše įrašytas tik vieną kartą.

Tuesday, 21 June 2011

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai
2011 birželio 10d žaidimas
Po šiokių tokių logistinių problemų, galiausiai pavyko pravesti antrąją sesiją. Jos metu aš jau nebestebėjau sistemos taip įdėmiai ir tiesiog norėjau pažiūrėti kaip ir kur nuves istorija. Minimalus komentaras dėl žaidimo aplinkos – šiaip butai turi šiokį tokį privalumą (privatumą) prieš kavines ar rikius, tačiau per tokį karštį geriau sėdėti ten kur yra kažkokia oro cirkuliacija, o ne vienas praviras balkono langas.
Sesijos pradžioje nedalinau jokios patirties ir neskirsčiau jokių taškų, ir, jei gerai atsimenu trys iš keturių žaidėjų užmetė akį į praėjusį pranešimą čia ir kažką atsiminė. Todėl prisiminimas prieš sesiją buvo trumpesnis ir gan greitas. Mano nuomone tai tikrai galės praverst, kai pagaliau pradėsiu ką nors kas trunka ilgiau nei dvi sesijos, ir tikiuos dažniau nei kas dvi savaitės. Po egzaminų.
Veiksmas vyko dviejose vietose – laive, kur Lavinija ir Adrihiel aiškinosi ar reikia palikti Voracijų užrakintą ar ne ir Aligator saloje, kur Ron rinko karius, negailėdamas išlaidų. Deja, bet viso ginčo, kurio pradžia buvo Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje, o pabaiga tam tikros paliaubos, nepavyks atpasakoti, nes daugumos nepavyko išgirsti. Tačiau Voracijus nepabijojo išreikšti savo nepasitenkinimo visais įmanomais būdais ir, kadangi visa tai vyko per gerą parą, visi žinojo, jog visų patogumų nebuvimas kajutėje nebuvo priimtinas.
Ron, supykęs ant grafo Gato už apskelbimą išdaviku, ir pats jį tokiu paskelbęs, paaukojo didžiulę dalį šeimos turtų, kad nusamdytų kariuomenę. Vakarop, jo sargybos kapitonas pranešė apie įsibrovėlius į pilį. Ron nepanikavo, o tiesiog užsidarė savo kambariuose prie įėjimo pastatęs sargybą. Jau visai vėlai jo miegamajame jį pasitiko žmogus su gobtuvu, pasiūlęs pagalbą kovoje prieš Gatą. Po neiglo pokalbio Ron sutiko ir sudalyvavo kraujo rituale, kurio kulminacijoje jam buvo įtektas kardas, „kuriuo bus lengviau nugalėti“.
Visi keturi susiėjo kiek vėliau, kai kartu su iš Raven salos atplaukusiais dar keliais laivais Adriehiel laipino motinos karius pakrantėje šalia Ron valdų. Įvyko trumpas pasitarimas tarp Ronui į pagalbą atvykusio liūto Leo, ravenų kariam vadovaujančio Vilio, Lavinijos, Adrihiel, Voracijaus ir Rono, kurių metu buvo pasikeista piktais žodžiais dėl Adrihgiel laivų išdavystės, tačiau buvo nuspręsta pirmiausia išspręsti Gato, o paskui ir barbarų kariuomenės problemas. Liūtas Leo pasisiūlė vadovauti pajėgoms, ir galiausiai tas jam buvo leista.
Voracijus, kol kariuomenė ruošėsi, išsiuntinėjo pasiuntinių į savo tėvų žemes Raven saloje, taip pat dalį žmonių suorganizavo išlaisvinti mažoje saloje, kurioje buvo palikti markizo laivai sulaikytų belaisvių pasiūlant jiems progą dirbti jam. Owl, nors ir bandė prisiminti ką galėjo apie Leo genealogiją, kurią jis kažkaip keistai papasakojo, tesugebėjo užsirašyti, jog reikės kažkada pasižiūrėti, o visą likusį laiką nepaprastai džiaugėsi vėl būti ant žemės.
Adrihiel, prieš puolant Gato pajėgas pasiuntė savuosius laivus užimti miesto uosto, ir ateiti Gato armijai, žygiuojančiai prieš barbarus, iš nugaros. Tuo metu pagal Leo karo planą įvyko mūšis, smaigalyje dalyvavo Rono pajėgos, kurioms per ilgą ir sunkią mūšio laiką pavyko pasiekti patį Gatą, ir Ron sugebėjo nusmeigti grafą savo kardu praradęs dešinę ranką. Kadangi Leo stengėsi neaukoti vyrų ir žaidė manevrų karą visur, išskyrus centrą, kai šaukliai pradėjo pranešinėti apie Gato mirtį, pavyko nuraminti visus ir sudaryti bent laikiną taiką.

Ši bendra armija, Leo primenant, jog reikia neleisti barbarams pasiruošti, iškart pasuko link laukinių pajėgų, kurių keli būriai jau buvo prisiartinę arčiau. Barbarai greitai pradėjo trauktis atgal, ir visi kovoję pirmose gretose, kaip pavyzdžiui Lavinija, atkreipė dėmesį, jog šitie priešakiniai būriai ginkluoti prasčiau nei ankščiau.
Galiausiai, temstant, bendra kariuomenė pasiekė barbarų stovyklą krante, kuri jau buvo apleista, neskaitant pavienių pajėgų likučių, o jūroje degė barbarų laivai, juos supo nepažįstamas laivynas.
Visi mūšiui vadovavę baronai susirinko ant kalvos, greitosiomis pastatytoje palapinėje. Dalis baronų, atsigėrę vyno, nešioto baronams po kovos, įskaitant Adrihiel, viso pokalbio metu jautėsi negerai ir mažiau šnekėjo. Leo visiems džiaugsmingai pranešė, jog jo tėvas Liucijus su savo laivynu atvyko jiems į pagalbą ir visi baronai turėtų padėkoti naujajam markizui už jo pagalbą ir prisiekti jam ištikimybę.
Kol baronai bandė, tiesa nevisi, prieštarauti, Ron suvokė, jog kardo magija padėjusi jam mūšyje įpareigoja jį tą dieną klausyti Liucijaus ir Leo, nors jis ir puikiai suprato, kad tai ritualo, davusio jam ginklą dalis. Daugiausiai prieštarauti pradėjo Voracijus, o tuo metu Liucijus su palyda atėjo į kalno viršūnę. Ten Liucijus pasiskelbė esąs Gato sūnus, žinojęs tėvo nedorus ketinimus ir atėjęs padaryti tvarkos, beigi, dingus markizui
Po neilgo pokalbio visi prisiekė naujajam markizui ištikimybę, o Voracijus sugebėjo pabėgti žemyn į stovyklą ir išsivedė dalį pajėgų priklausiusių raven giminei, ir iškart patraukė į salos sostinę, užimti buvosios Gato tvirtovės, tikėdamasis ją pasiekti ankščiau už Liucijų su jo sūnum. Ron grįžo į savo valdas, Adrihiel, į tėvo miestą, kur rado mirtinai sužeistą tėvą, kuris galbūt ir būtų atsilaikęs, jei ne ankstesnis jos ir Ron laivų išplaukimo smūgis uosto gynybai.
Lavinija tuo metu keliavo lėtai kartu su Liucijum, bendraudavo įvairiomis temomis, gretinosi prie naujojo markizo ir jo sūnaus.
Voracijus, praradęs didelią dalį pajėgų sugebėjo užimti Gato tvirtovę, kur tebuvo standartinė įgulą ir visą laiką bandė susikviesti daugiau pagalbos. Ron atsisakė ir grįžo į savo žemes, Lavinija sutiko pamėginti nuonuodyti bent Leo,o Adrihiel atplaukė su laivais. Tačiau Voracijus, kadangi jo generolai buvo pasteni už Leo turimus, sunkiai laikėsi apsiaustas Gato pilyje. Laimei Lavinija pranešė apie grotą pro kurią laivai gali patekti į pilį, todėl praėjimai buvo surasti ir užbarikaduoti nespėjus kariams prasiveržti vidun iš pilies gilumos. Tuo metu Adrihiel, susitikusi su kitais Raven laivais, bei jau matytais iš barono paimtais laivais, kuriems dabar vadovavo voracijaus žmonės, pabandė bent nuskandinti dalį Liucijaus didžiulio laivyno, tačiau po pirmo nesėkmingo susidūrimo jūroje, nors ir pridengiant tvirtovės pabūklams, teko trauktis. Adrihiel susinervinusi išplaukė su saviškais laivais Afrikon, palikusi likimo valiai Voracijaus laivus.
Lavinija tuo metu susitiko pietums su Leo ir, pati prieš tai išgėrusi priešnuodžio, kartu su juo išgėrė užnuodyto vyno. Deja, jai vykstant iš stovyklos, buvo susigriebta, kas kaltas dėl Leo traukulių ir mirties, ir Lavinija buvo paskelbta išdavike.
Kadangi be sūnaus vadovauti pajėgoms Liucijus nesugebėjo staiga paimti pilies, jis tiesiog ją apšaudė iš laivyno tol, kol viena siena pradėjo byrėti. Voracijus, supratęs, jog nors ir pilį paimti bus sunku, Liucijaus pajėgų tam užteks, todėl galiausiai nulenkė galvą prieš naują markizą ir išsiuntė jam derybų prašymą.
Po taikos sudarymo ir Voracijaus ir Liucijaus sargybos nužudė vienas kito pasiųstus žudikus, nors vienas kitam apie tai taip ir nepasigyrė.
Taip ir baigėsi istorija, su nauju Markizu Liucijum, Voracijum, kuris gavo buvusias Adrihiel tėvo žemes, Adrihiel, kuri vėl išplaukė į tolimas pietų šalis, Lavinija, kuri pabėgo iš salos į tėvų giminės žemes, galbūt net svarstyti Owl giminės įsikišimo į karo nuniokotą salą, ir vienarankiu Ron, kurio žemės praktiškai padvigubėjo, perėmus mirusių kaimynų valdas.


Apskritai sesija man patiko mažiau nei prieš tai buvusi, ypač kai pabaigoje tapau auka problemos, kai lyg ir visi atsisakė kariausti toliau, bet Voracijus dar bandė kažką pasiekti, ir visi kiti žaidėjai šiek tiek atsainiai svarstė galimybes jam padėti. Ron netgi nesikišo į paskutinį karą, todėl realiai paskutinis pusvalandis bent jam buvo visai neinteraktyvus, nors jis ir gavo atsisakyt keltą kartų laiškais tarp jo ir Voracijaus.
Bendras vaizdas man kaip ir patiko, ypač kai visi žaidėjai atidavė Leo vadovavimą armijoms, turėdami omenyje, jog pas jį labai geri armijos vadovavimo sugebėjimai. Ne iki galo patiko Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje sesijos pradžioje, nes truputėli trūko vidinių žaidimo argumentų juo taip stipriai nepasitikėti, nes viskas rėmėsi jo deklaracija man apie planus išlaisvinti belaisvius slaptame Gato salos uoste (kuriuo, taip ir nepavyko žaidėjams išsiaiškinti naudojosi ne Gatas, o Liucijus) ir pasiimti laivus sau su jų ir savo giminės žmonių pagalba.
Epilogas vėlgi šiek tiek šlubavo dėl praktiškos pusiausvyros nusistovėjimo tarp Liucijaus ir Voracijaus, nei vienas nebeturėjo geneliaus generolo, vieno pajėgos viršijo kito keturis kartus, bet Gato pilis buvo labai gerai įtvirtinta ir paruošta ilgai apgulčiai. Vieninteliai 50 Liucijaus laivų turėjo kažkokios svarios galios ir tai praktiškai tik bombarduojant tvirtovę iš jūros, kas, jeigu būtų užsitesę, būtų kainavę ne vieną ir ne du laivus. Nors tam tikra prasme taika buvo pagal žaidimo dvasią.
Turuti gaila, kad nei Adrihiel nei Lavinijai nepavyko gauti grafienės titulo, nes buvo sudaryta sutarti panaikinti visus kitus pretendentus, o likus dviese jau žiūrėti.

Žaidėjams rašyčiau devynetą su minusu, sau už sesiją aštuonetą.
Bendrai paėmus žaidimas vertas devynių baronetų iš dešimties.
Sistemą būtinai kada panaudosiu. Galbūt per kokią rpg fiestą. Pamąstymas ateičiai – jeigu tai trumpas žaidimas, turėti sąrašiuką npc prieš žaidimą ir liepti kažkiek ryšių pasirinkti iš sąrašo. Taip galima turėti tvirtesnį siužetą, nors iš kitos pusės nėra sunku pagal pasirinkimus pakaitalioti npc gimines.

Hmm, nemanau kad pavyko trumpas aprašymas. Kitą kartą matyt reiks siužetą tiesiog surašyt punktais, o ne rišliu tkestu ir pašnekėt apie kokias konkrečias scenas, arba dar kažkaip...

Saturday, 11 June 2011

Noble Blood: islands #1 sesijos komentarai

Kadangi praėjusį kartą leidau sau labai išsiplėsti, teko pasilaikyti šiokius tokius papildomus komentarus sau, tačiau juos dabar norėčiau išsakyti. Todėl be dar didesnių įžangų, apie pirmąją Noble Blood: islands sesiją:

Visų pirma, žaidimas man labai patiko. Gan neseniai buvo keletas sesijų, kurios man atrodė kaip neišbaigtos ar prastesnės, bet būtent šį kartą tokio jausmo nebuvo. Visą žaidimą man patiko tai ką mačiau, sakiau ir girdėjau. Na ir vėlavom pradėt tik pusvalandį.

Jeigu reikėtų vertinti pagal kažkokius kriterijus, tai sakyčiau, jog man patinka kaip ir kur link rutuliojasi siužetas ir kokios yra jo tikėtinamiausios pabaigos.
Sistema, kurios išbandymas ir buvo viena iš pagrindinių sesijos priežasčių man pasirodė visai gerai. Na, tik kartojasi tradicija, kuri sako, kad žaidėjams krenta geriau nei man. Lokys su didele ištverme lengvai nusigeria nuo paruošto gėralo, ir panašiai. O kai meta žaidėjai, tai metimas iškart geresnis. Na, bet taip jau būna, nieko nepadarysiu, tenka tiesiog mažiau mėtyt visokių svarbesnių metimų, arba kiei pakreipiant galimus rezultatus, net jeigu neiškris sėkmių, blogiečio planas pavyksta, tačiau su skylėmis. ;) (jei priešininkai nepateiks jokio iššūkio, niekam nebus įdomu, todėl nelaimingiems npc reikia padėt kartkartėm su dievo pirštu. Apie tai kada nors užkabinsiu, kartu su istorija apie pelkėje savo dienas baigusiu elitiniu žudiku ;) ) Reziumė - sistema veikia, beta versiją galima pašlifuot ir daryt gama.

Veikėjai. Patys veikėjai, kaip sukurti per 15 min, pasirodė daug labiau išbaigti nei sukurti per valandą ar dvi kokiam kitam žaidimui. Manau, kad tam tikrą pagalbą giminių sąrašas priduoda. Apskritai nebuvo kažkokių labai keistų variantų, kaip ir tikėtasi, tam tikros šeimos pasirodė besančios mažiau svarbios, tačiau nemanau, jog sistema nuo to kenčia. Kaip tik, jeigu žaidėjai vis renkasi Raven ir Aligator gimines, mes gauname svarbiausias veiksme dalyvaujančias šeimas, o kitos tėra mažesnės ir neryškios. Natūralu, jog Liūto herbas dažnesnis nei kokio nors Lokio. Gali būti, jog aš klystu sakydamas, jog tokiai sistemai nereikia idealaus šeimų lygiavertiškumo, bet paėmus kad ir nemėgstamus mano gurps vieni skill'ai yra prastesni už kitus žaidimo sąlygomis. Pavyzdžiui žaidžiant modernaus pasaulio rpg kampaniją, sugebėjimas joti yra sunkiau panaudojamas negu vairuoti, bet tai netrukdo turėti abu.

Žaidėjai. Dažna problema, surinkus žmones vienašūviui ar ilgai kelionei po kampaniją, būna prastas vieno ar kito žmogaus pasirinkimas, ypač jeigu pasirodo ryškūs grupės nesiklijavimo požymiai. Šį kartą skųstis negaliu, mat žaidėjai gerai sutarė vienas su kitu, lyg ir nekėlė kažkokių problemų. Galbūt vienintelis minusas, tai žaidėjų nerimtumas keliose situacijose, bet iš kitos pusės aš pats toks, ir dar kad viskas vietoj ir laiku. Na ir nemokam mes žaisti nenueinant nuo stalo, nemokam ;) Bet bandėm. Nors Voracijaus visiems planams tas trukdė, mat daug kas pasiliko lašą informacijos priiminėt sprendimus, minimaliai saugantis nuo galimų pasekmių. Pavyzdys iš pačios sesijos pabaigos, kai buvo nuspręsta Voracijų palikti saloje su belaisviais ir taisomais laivais, jis užsiminė, jog kažką tikrai bandys susitarinėt su belaisviais, na realiai leido suprast, kad pasilieka ne be priežasties sakydamas tik man. Rezultate iškart pasikeitė Lavinijos ir Adrihiel nuomonė leisti jam pasilikti ar ne. Bet realiai smulkmenos. Tačiau jeigu tai būtų dar didesnio konkurencingumo žaidimas, tada jau tikrai tektų nueidinėt nuo stalo.

Aplinka, ir atmosfera. žaista buvo Rikyje, tai aplinka buvo kaip visada, na, o atmosfera, nežinau. Iš tiesų man atrodė, kad visiems bent kažkiek patiko ir kažkokios bendros pastangos smagiai praleist laiką jautėsi, bet kad būtų buvus kažkokia ypatinga atmosfera, tai ne, lyg ir ne. Aišku, atmosfera yra mano terminas, kurį aš naudoju kažkokiam tobulam žaidimui apibūdint, kurios aš pats kol kas nesugebėjau sukurti dar niekada.

Bendrai paėmus, rašyčiau sau silpnoką devynetą. Žaidėjams irgi, tik normalų.

Monday, 6 June 2011

Noble Blood: Islands sesija #1

2011 gegužės 28d žaidimas

Mano mintyse formuojantis blogo idėjai, aš maniau čia rašyti apie savo pravestas sesijas ir patiekti du dalykus apie jas. Visų pirma, paprasčiausią atpasakojimą apie veiksmą, o visų antra, pateikti kažkokį viso to komentarą. Tuo pačiu metu toks žaidimų aprašymas ir komentavimas padėtų žaidėjams, ypač po ilgos pertraukos (dvi savaitės yra gan daug) prisiminti kas vyko prieš dvi sesijas.

Tačiau pradėjęs rašyti šitą įrašą, prieš keletą dienų, pamačiau, jog norint parašyti veiksmo ataskaitą, man gaunasi pernelyg daug teksto, mat bandau viską aprėpti pernelyg smulkiai. Taigi, nusprendžiau, jog atskirų scenų tikslumu aprašinėti sesijų nesiruošiu, tačiau kažkokį aprašymą ateityje vis tiek pateikinėsiu. Reikės tik save stabdyt ir nesileist į bereikalingas smulkmenas. Šiam kartui, laimei ar nelaimei, pasiliksiu savo juodraštį ir truputėli išsiplėsiu.

Žaidimas buvo suplanuotas, kaip vieno ar dviejų šūvių žaidimas, kelios idėjos jam galvoje sukosi jau ne vieną mėnesį ir taip baigėsi, kad prisėdau sukurti sistemą. Noble Blood sistema jau aprašiau, realiai sesijos tikslas buvo ištestuoti ar ji veikia. Savaitgalis buvo šiek tiek chaotiškas, keletas žmonių išvažiavo, kiti negalėjo ir rezultate žaisti atėjo keturi žmonės. Kaip visada šiek tiek buvo vėlavimo, tačiau pradėta buvo tik pusvalandžiu vėliau.

Pasaulis buvo niekuo neypatingas, labiau parinktas kaip molis žaidimui, paliktas statymui ir plėtimuisi. . Pradžioje tebuvo pasakyta, jog klimatas šiltas, bet dar ne tropinis, ir kad veiksmas vyksta nedidelėse salose, valdomose aristokratų, pakraštyje didoko salyno. Visi žaidėjai – kilmingi ir išdidūs didikai. Technologijų lygis renesansiškas. (Veikėjolapiuose naudojau angliškus herbų pavadinimus, tačiau rašant kartais prasprūsdavo lietuviški, neišsigaskit ;D)

Tada išdalinau tuščius veikėjolapius ir pasakiau, kad man reikia sužinoti visų žaidėjų tėvus. Gan greitai, gal per 15-20 minučių, buvo sukurti keturi veikėjai, visi ganėtinai jauni baronai:

Voracijus – Raven, kuris save garsiai visiems vadino Vvixen giminės nariu,

Adrihel – Aligator, kapitonė prekeivė plaukanti tolimose jūrose,

Ron – Aligator, besididžiuojantis savo kariniu laivynu pasiturintis baronas,

Lavinija de Rinua (?)– Owl, setrganti įkyria, šeimą persekiojančia jūros liga. (Owl veikėjo lapo neturiu, gali būti melagingos informacijos)

Perbėgus akims jų tėvus, susirinko 3 Aligator, 3 Raven, 1 Vixen ir 1 Owl:

Staiga salos įgavo valdovu gimines ir visas veiksmas vyko dviejose salose, viena kurių priklauso Raven grafui, o kita senam Aligator grafui vardu Gatas (Gaatas).

Pastarojo pilyje, o tiksliau, tvirtovėje ant uolų, vyko žiemos sezono pabaigos šventė, kurios metu, kaip bylojo praktiškai visų Raven nešiojami gandai, Gatas turėjo paskelbti Regentą, atsakingą už uolose tarp salų iškilusios karinio laivyno ir įtvirtintų barakų valdymą.

Žaidėjai paskelbė kaip kas atvyko, Voracijus kažkaip labai patogiai jau buvo puotoje, niekam neatkreipus dėmesio į tikslų jo atvykimo laiką, Adrihiel atplaukė su laivais iš prekybinio reiso po tolimas pietų šalis, Ron su savo didžiuliu laivynu atplaukė iškart gavęs kvietimą, o Lavinija buvo liguista išlaipinta uoste, džiaugdamasi radusi žemę. Pradžioje lordas Gatas vėlavo, o įžanginės puotos metu, vyko paprasčiausiais bendravimas ir lažybos. Vos ne iškart Voracijus susilažin su atvykusiu iš šiaurės salų bear Borisu dėl gėrimo varžybų, kuriose niekšiškai sukčiavo išvirdamas kiek panuodytą gėrimą, o abu aligatoriai (Ron ir Adrihiel) stebėjo, kaip jų abiejų bendras pusbrolis Eagle susipyko su jaunu Wolf. Galiausiai visi žaidėjai, ir puotos tolimas svečias iš šiaurės, jau atsigaivelėjęs Borisas sėdo prie stalo, kur turėjo nuspręsti ar patvirtinti dvikovą puotos metu ar ne. Po ilgų

diskusijų vilkui buvo neleista naudoti kardo, o ereliui lanko, ir dvikova tapo imtynėmis. Borisas net atgabeno iš savojo laivo šiaurėje naudojamas metalu pakaustytas pirštines. Komisija isprendusi klausimą išsivaikščiojo kas sau - Adrihiel ėmė siūlyti Borisui ir Voracijui įvairiausių prekių iš dar labiau pietuose esančių kraštų, pelėda nusileido apžiūrėti pilies, o prie Ron prisigretino vietinis Lion ir pabandė užsitikrinti paramą žemės klausimais, jei dabartinis kaimynas pabaigtų savo dienas. Lion Leo siūlė iškilus aplinkybėms, kurių metu Aligator Teo, Rono kaimynas, dingtų ar mirtų, pasidalinti jo žemes, tačiau taip ir negavo garantuoto atsakymo. Tuo pat metu, apačioje, po tvirtove esančioje slaptoje grotoje iš laivelio nežinomu herbu buvo kraunamos dėžės stebint grafui Gatui, o juos savo ruožtu šnipinėjo Lavinija. Laivelis – gan mažas, tačiau su irkluotojais ir gan nedidelėmis burėmis, bei visi juo atplaukę barbarai labai džiugiai į laivą krovė sunkias metalu žvangančias dėžes. Aukščiausias iš jų išmėgino jam Gato įteiktą kardą nusmeigdamas niekam nereikalingą vergą ir tuo puslaukinių vizitas baigėsi. Owl staigiai pakilo į viršų laiptais.


Galiausiai autoritetingosios komisijos vėl prireikė, ir paramą kvečiant į dvikovą pilies šeimininką pabandė užsitikrinti gan jaunas Aligator Teo, pirmiausia prisiartinęs prie Ron, o paskui ir prie Lavinijos, pasakojo, kad radęs įrodymu, jog buvosio regento, jo tėvo mirtis yra grafo kaltė, ir norįs jį iškviesti į dvikovą iki mirties. Tačiau tokiam žingsniui, esant pas grafą namuose, tiesiog būtina komisijos parama. Į pokjalbį prisijungė Voracijus, kuriam Teo, net pažadėjo laivą už paramą. Lavinijai Teo prižadėjo duoti priėjimą prie vietinės bibliotekos, o Ronui peržiūrėti tarpusavio sienas.

Gatas nusileido žemyn ir pasisveikino su svečiais, palinkėjo geros puotos, pranešė, kad vėliau paskelbs svarbų pranešimą ir pakvietė visus pasižiūrėti numatytos dvikovos. Imtynės tarp Eagle Urielio ir jauno Wolf, jau

patvirtintos komisijos. Tačiau, kai tik abu dalyviai įšoko į ringą, Jaunasis Vilkas ėmė svirduliuoti ir išgriuvo ant ringo kraujui bėgant iš nosies. Ir daugiau nebeatsikėlė. O kiek vėliau, praėjus pirminiam šokui, viskas sugrįžo į numatytąsias puotai vėžes, grafas priėmė dovanas, visiems padovanojo po durklą su jų šeimos herbu. Adrihiel padovanojo jauną ir gražią vergę su beždžionėle, Voracijus taip pat, tačiau be beždžionėlės, o su įvairiais aliejais, Lavinija – gražią baltą moters skulptūrą, o Ron atidavė laivą šilkinėmis burėmis. Po dovanų dalies, Gatas pradėjo kalbėti apie regento paskyrimą, bet jam sutrukdė pasiuntinys, pranešantis apie barbarus, puolančius salą.

Greitosiomis buvo suorganizuoti būriai ir laivai, grafas Gatas, nors ir senas būdamas išjojo su savo kariais sausumoje, pasiuntęs savąjį laivyną aplinkui, patį primą, ir liepęs kitiems mobilizuoti pajėgas ir paskyręs kur kas turi vykti, išsiskubino pats pirmasis. Visi baronai, pretendentai į regento poziciją buvo išskirstyti po vietoves. Žaidėjai išvyko ginti arčiausiai prie išsilaipinimo vietos esančio Adrihiel tėvo Aligatoriaus Krono valdomo miesto. Greitai buvo surinkti laivai, nusiustos pajėgos. Lavinija padėjo organizuoti gyventojų ir turtų atitraukimą į tvirtovę, Voracijus padėjo organizuoti žvalgybą, o Ron ir Adrihiel atplugdė savuosius laivus ir sujungė juos su Krono pajėgomis. Deja, bet jūrų mūšyje, nors ir pergalė atrodė pasiekiama, barbarų laivai laikėsi drąsiai ir ilgai, o dar laivynas nematytomis tamsiomis vėliavomis atėjo į pagalbą priešo pusėn ir su dideliais nuostoliais salos

gyventojai gavo trauktis. Visur kitur, buvo pilna liudininkų, teigiančių, jog tai vieni, tai kiti barbarai naudojasi geresniais ginklais ir šarvais nei paprastai.

Viso atsitraukimo sumaištyje kartu su savo pėstininkais į miestą atsitraukęs aligatorius Teo buvo nudurtas peiliu į nugarą, tačiau niekas net nesivargino ieškoti kaltininkų.

Buvo ilgais sprendžiama ką daryti ir nuspręsta, jog yra trys variantai – plaukti į gretimą Raven salą prašyti paramos, plaukti į uolų tvirtovę atsivežti regento laivyno, ar plaukti pas markizą į šiaurę su pagalbos prašymu.

Čia visi išsiskirstė ir išsiplaukiojo į skirtingas puses, Adrihiel dar nebuvo apsisprendusi ar ieškoti pagalbos kitoje saloje, pas motiną, arba plaukti pas markizą, Lavinija ir Voracijus, sala nusprendė pasiekti uostą ir plaukti į regento tvirtovę tarp salų, o Ron buvo pasiryžęs paaukoti dalį laivyno, kad pramušti nežinomų laivų blokadą ir pirmas nuplauktų į tą pačią tvirtovę, teikdamas, jog tas, kuris pirmas nuplauks, jau praktiškai turės rankose regento poziciją.

Kai jungtinis Ron ir Adrihiel laivynas ėmė prasiveržinėti pro barbarus ir nežinomo šeimininko laivus, Adriehiel laivai staigiu manevru paliko Ron laivyno šoną atvirą, kuo priešai iškart pasinaudojo, praleisdami tris išlikusius Adrihiel laivus į plačią jūrą. Ron taip pat sugebėjo prasiveržti, tačiau Adrihiel pokštas jam kainavo pusę laivų, ir jis praplaukė su devyniais.

Lavinija ir Voracijus su keturiomis dešimtimis palydovų prajojo per salą atgal į miesto prie Gato tvirtovės uostą, kur jų iškart nenorėjo įleisti. Ten, prasmukę pro miesto sieną slapta, jie galiausiai išvydo išdidžiai stovintį miesto uoste milžinišką Markizo laivą. Kadangi nepavyko rasti greitų atsakymų jie su dvidešimtimi vyrų įsibrovė vidun, kur vietoj markizo žmonių, surado grafo Gato pavaldinius. Dar tebesant laive, su tamsos priedanga šis išplaukė į jūrą, kur dvidešimt patikimų vyrų sugebėjo paimti įkaitais laivo kapitoną ir tuo pačiu jo šešiasdešimties vyrų įgulą, vos pakankamą valdyti laivui. Pasirodo laivas buvo gabenamas į seną salelę, kur kadaise, jaunas būdamas grafas Gatas, tuo metu dar be jokio titulo, tiesiog paprasčiausias piratas, turėjo užutekį taisyti laivams.

Ron atplaukė į uolų tvirtovę, ir rado ją paimtą, be karių ir be laivų, tik su mūšio pėdsakais ir įtartinu kiekiu negyvų markizo kareivių, kurių ten apskritai neturėjo būti. Apžiūrėjęs tvirtovę ir supratęs, kad nieko nebus, jis grįžo į puolamoje saloje esančias savo valdas ir pradėjo organizuoti gynybą.

Tuo metu Adrihielė gavo audienciją pas savo motiną, negyvenančią su jos tėvu, ir kartu su jos pagalba prišnekino Raven giminę išsiusti pagalbą.

Adrihielės keturi laivai prikimšti Raven pajėgų, sutiko Markizo laivą, kuriame Lavinija Ir Voracijus jau buvo įvedę savo tvarką. Po trumpų derybų buvo nutarta aplankyti Gato seną užutekį negyvenamoje salelėje. Ten, Markizo laivas, turėjo būti perdažytas kitomis spalvomis, tačiau, ne taip kaip buvo planuota Gato pavaldinių, į užutekį jis įplaukė užtaisytais pabūklais ir pilnas Raven kareivių. Kiti laivai laukė prie užutekio žiočių. Markizo didysis laivas, trimis eilėmis patrankų iššovė po salvę į abu iš dviejų jau esančių užutekyje laivų, ir nušlavęs vieno denį nuo vyrų prikabino abordažo kablius. Tačiau pirmasis laivas taikliu šūviu sutrupino vieną iš didžiojo laivo stiebų, pakėlė bures ir išplaukė laukan, padarė rizikingą manevrą praplaukdamas arti uolų ir rifų, iššovė dar keletą šūvių į pasaloje laukiančius laivus ir prasprūdo tolyn.

Visi trys baronai pasitarė ką darys su pora šimtu belaisvių ir dar vienu paimtu laivu, ir buvo nuspręsta markizo didijį laivą dar dieną paremontuoti ir paskui pasiusti pąskui, o su kitais plaukti tiesiai į Grafo salą. Voracijus norėjo pasilikti su remontuojamais laivais, tačiau abi baronienės negalėjo apsispęsti ar galima juo pasitikėti. Galiausiai Voracijus nusprendė nuplaukiant iššokti pro laivo bortą, ir nuplaukti į užutekį kur Raven prižiūrimi belaisviai remontuoja laivą.

Tuo metu Ron, grįžes į artimiausią uostą prie savo valdų, ten rado sumuštą Gato kariuomenę, ir pareikalavo susitikti su senuoju grafu. Audiencijos metu pasakęs savo klausimus dėl mirusių markizo karių tvirtovėje, buvo išvadintas kurstytoju, ir galiausiai išbėgo iš palapinės tik savo apsaugos pagalba. Atsitraukė į savo valdas apšaukęs Gatą išdaviku, ir išsiuntinėjo laiškus vietiniams baronams, kaltindamas Gatą išdavus Markizą. Pradėjo rankioti valdų apsaugos karius, ieškotis samdinių, svarstydamas smūgį nukreiptą prieš grafą, o paskui jau aiškintis su barbarais, vis dar šėlstančiais kitoje salos pusėje. Tiesa, barbarai šį kartą griovė ir degino mažiau nei paprastai, bet galbūt tai buvo tik valstiečių vilties išraiška ganduose.

Tuo sesija ir baigėsi. Tęsinys turėjo vykti prieš tai buvusį savaitgalį, tačiau dar nusikėlė.

Komentaras dar kitame įraše, nes ir taip oj kiek užtruko.