Europos Vardų Įvairovė

arba, kaip "Liučiena priėmė Čiarlzą ir Wilhelmą į svečius"

Šiandieną, vėl šiek tiek apie personažų vardus. Apie tai galima rasti ir „Vardai ir kaip juos lengva pamiršti“
Kadangi amžina žaidimų pusproblemė – jo personažų vardai, šį kartą išbadinėju tam tikrą metodiką, kurios ankščiau nesu taikęs. Vardų sąrašas iš kurio pasitaikiusiems npc personažams parenkamas vardas nėra jokia naujiena, tačiau šį kartą kiekvienai Noble Blood giminei priskyriau po regioną ar šalį (daugmaž iš akies) iš Viduramžių ir Renesanso Europos ir pagal jas parankiojau vardų iš valdovų ir jų žmonų.
Tai pasirodė kiek sudėtingiau nei galvojau.
Visų pirma, pusę Europos valdė Fernandai (italai, ispanai, prūsai) , Charliai Ir Wilhelmai (prancūzai, anglai, vokiečiai, prūsai). Tokie vardai piktybiškai kartojosi per visas gimines. Iš kitos pusės tai tik paryškina tai , kaip visi monarchai ir kilmingieji susimaišę tarpusavyje. Prancuzai turėjo kalvas Luisų/Liudvikų.
Bet ne apie kilmingą kraujomaišą, o apie Noble Blood – manau, nors galiu ir klįsti, jog giminei priskyrus šiokį tokį etninį atspalvį, bus lengviau atskirti vieną giminę nuo kitos ir tuo pačiu tai galėtų tarnauti kaip gairės galvojant personažų vardus žaidėjams. Šalia Michailo, Vladislavo, Boriso ir Zbygnevo lakstanti Lučiena priverčia pakelti antakį.
Todėl čia grubus apmatas regionų ir po keletą vardų kiekvienam jų, kuriuos aš pasirankiojau ir, matyt, naudosiu artimiausiuose Noble Blood žaidimuose. Dalinai šią sistemą jau naudojau žaidimuose apie šiaurę su keletu nukrypimų – dabar gi pasistengiau rasti nišą kiekvienai iš giminių.
Bear – Novgorodo kunigaikščiai - Gleb, Ostomir, Riurik, Davyd, Igor, Oleg, Olga
Wolf – Rusijos/Kijevo tsarai - Michail, Anastasia, Dmitrij, Helena, Ivan, Vasily, Vladimir

Eagle – ATR karaliai ir kunigaikščiai – Jedvyg, Vladislav, Casimir, Krystyna, Salomea, Zbigniew, Zygmund

Aligator – Didžiosios Britanijos monarchai:
Anne, Charles, Edgar, Edward, Elizabeth, Emma, George, Harold, Harold, Henry, Matilda, Victoria

Raven – Prūsijos kunigaikščiai:
Bismark, Albert, Dorothea, Ferdinand, Frederick, Joachim, Luise, Marie, Otto, Sophia, William

Spider – vieninteliai iš už Europos ribų – kalifai iš islamo kalifato. Čia buvo problema su moteriškais vardais, tai teko parankioti šiaip arabiškų vardų:
Aamira, Abdullah, Ahmad, Akram, Al-Hakim, Alisha, Az Zahir, Yasmeen, Khadija, Latafat, Rashid, Taki, Wafi, Zahira

Dragon – italų (Florencijos ir milano) valdovai:
Boso, Piero, Matilda, Lorenzo, Giuliano, Freancesco, Eleanor, Lucrezia, Maria, Giullia, Rosa, Louise

Owl – graikų polių valdovai ir gal koks mąstytojas pusiau netyčia:
Agis, Alexander, Antiogos, Argeia, Audata, Dion, Iphitea, Leonidas, Meda, Myles, Olympia, Philip, Pyrrhos

Vixen – Prancūzijos valdovai:
Armand, Felix, Gaston, Jean, Jeanne, Joan, Jules, Louis, Patrice, Paul, Raymond, Raoul

Horse – Ispanijos karaliai ir kilmingi žmonės:
Alfonso, Armadeo, Carlos, Felipe, Helena, Irene, Isabella, Marcel, Mercedes, Miguel, Pablo, Sofia

Lion – Vardai iš Šv. Romos Imperijos ir šiaip Vokietijos įžymybių sąrašų:
Rudolph, Berengar, Mary, Karl, Bernhard, Adolf, Aususta, Heinrich, Henry, Werner, Fritz, Hans, Emmy

Vardai ir kaip juos lengva pamiršti

arba

„Nuo Snukio iki Seizachtijaus Peisistrato“

Šiandieną tikiuosi trumpai užkabinti vardus, kuriuos veikėjai sugalvoja sau ir vardus, kuriuos meistras karštligiškai bando atsiminti ir nesupainioti. Taip pat, pora ar trejetas žodžių apie neištariamus vardus ir komentaras apie dabartinio Juodosios Gvardijos žaidimo sąrašą.

Visiems meistrams yra gerai žinomas galvos skausmas kai prireikia daugybės personažų vardų, o dar blogiau, jeigu žaidėjai staiga ima šnekėtis su „dekoratyviniu“ personažu ir galiausiai į pirmą planą ištempia jo gyvenimą, šeimą ir pažįstamus, o tokį personažą reikia pavadinti, atsiminti ir dar jeigu prireikia sugalvoti vardus jo aštuoniems vaikams.

Teko matyti ir girdėti įvairiausių metodų atsitiktiniams vardams, vienį įdomiausių – žaidimo taisyklių knygos pradžioje surašytas autorių ir dirbusių prie projekto žmonių sąrašas (plačiau žinomose sistemose tai gera pusė a4 lapo) kurių vardus galima tiesiog pavogti (tiesa, reikia tikėtis, jog vardas įsimenamas), bei ganėtinai keistas metodas kai metami keli kauliukai ir staigiai keičiant raides modifikuojamas gautas rezultatas. Pastarojo pavyzdys, sutikus neaiškų personą, metame 2d6 ir išmetame 3 ir 6. Turime krūvą kvailų, bet greitų vardų kaip pavydžiui Šetris, Sikstras, Triše ir t.t. Gali netgi gimti normalus vardas-pravardė kaip Šeškas Trydalius, bet bendrai paėmus tokie metodai nėra labai efektyvūs ar įdomūs. (Jeigu aš kada per žaidimą pradėsiu naudot šį metodą prižadu rinktis tik Šeškus, o ne neištariamus konglomeratus, bet tuo pačiu tikiuosi, kad niekada gyvenime neprireiks). Pats esu naudojęs iš telefonų knygos išrinktą atsitiktinių vardų sąrašą, arba paprastiem personažam klijavęs paprastus iki nuobodumo vardus kaip Jonas, Pertras, Antranas, Martynas, Ona.

Vienas įdomesnių metodų, kokius teko naudoti, tai VtES (kolekcinių kortų žaidimas) kortos VtM žaidimui – atitinka temą, vardų dauguma į temą, nes veiksmas tą kart vyko Amerikoje. Prireikus naujo personažu ištraukdavau vampyro kortą iš didelės krūvos ir gaudavau ir vardą, ir portretą. Visus pažįstamus laikėme vienoje krūvoje, svarbiausius miesto asmenis – įmautėje stalo viduryje. Apskritai eksperimentas su vtes kortom man patiko, nes buvo galima net sukčiauti ir žiūrėti į kortoje surašytas disciplinas ir pagal jas parinkti vampyrams jų galias. Nedidelė šio reikalo bėda – praktiškai neįmanoma surasti kortos, kurioje pavaizduoto asmens išvaizda yra tinkama norimam pasirodymui, todėl teko tai spręsti iš kitos pusės, pirma rinkti personažų kortas ir po to, jau pagal jas galvoti jų veikimą, stilių ar kažkokias būtinas aprangos detales pabrėžimui ar kokiam kitam reikalui.

Horacijus ir Maksvelas buvo kertinės kortos, padiktavusios man paskutiniojo vesto VtM žaidimo jėgų balansą. Maxvelas – senas ir patyręs brujah, iškopęs į Čikagos miesto princo titulą (jį kortų krūvoje radau pirmą), tačiau sėdintis ten dėl pažadų kitiems klanams (mokamos disciplinos buvo visos tos pačios kaip kortos 3-5 lygmeniu, nors realiai neprireikė naudoti prieš žaidėjų personažus)*. Horacijus – iškarto sudarė turtingo ir lėtai, bet užtikrintai siekiančio savo tikslo vampyro įvaizdį visa būdinga Ventrue klanui tvirtumo ir politikos varomąja jėga. Atvykęs į miesto politinį žaidimą kiek vėliau nei Maksvelas, negalėjo tapti princu, tačiau jo tikslas – aiškus ir užtikrintas (disciplinos vėlgi atitiko kortą (2aus 5dom 5pre 5for))*. Horacijus žaidime tapo Čikagos senešalu, ir Ventrue klano tvirčiausiu vienytoju. Žaidimo pabaigoje Maxvelas krito nuo sabbato rankų, o visi klanai patyrė daugybę nuotolių. Išskyrus patikimai ir tvirtai stovėjusį ventrue klaną su Horacijum, išrinktu naujuoju miesto princu, priešakyje. Visas siužetas ir jo vingiai buvo taip stumiami to, ką pavyko išpranašauti surinkus primogenų tarybą ir pagrindinius miesto postus. Tam tikromis akimirkomis vardai užsimiršdavo, tačiau kortos visada visiems buvo po ranka ir visi greitai atgamindavo visus svarbius personas.

Na ir dar pora smulkmenų – viena jų – neištariami ir neįsimenami vardai. Abraxikmotas Anoverijus gal ir gali pasirodyti kaip mistiškas mago vardas, tačiau niekas jokiu gyvu taip jo nevadins ir meistras tokį vardą pamirš per keletą akimirkų. Taip, keistas vardas, vienintelis tarp visų personažų, gali suteikti tam tikro prieskonio asmenybei, tačiau ji arba turi turėti kokį lengvą trumpinį, arba pravardę. Nekromanceris Necrofobilocorpomotus, bus labai įdomus, jei jo visi patikimiausi tarnai laužys liežuvį tardami šią nesąmonę, o visi kiti vadins, pavyzdžiui Nemotu. (Nemotas nėra ypač geras vardas, bet bent pakankamai trumpas ir įsimintinas). Kaip dar vienas pavyzdžių – vienas vardų iš labai seno VtM – Vilniaus malkavianas „Rimantas Aleksandras v‘Atslovas Cirinavičius Kostiuška jaunesnysis“, reikalavęs iš visų vadinti jį pilnu vardu (vienintelis kitas kreipinys į kurį atsilieptdavo neįžeistas – bet koks Alekso/Aleksando variantas). Dar viena technika padaryti vardus įsimenamais – naudoti juos kaip asociacijas, pavyzdžiui poetas Homeras bus gan greitai įsimintas, tačiau gali visiškai netikti į žaidimo tematiką.

Asmeninės nuodėmės vardų fronte yra retas sumąstymas surasti įdomų vardą su paslėpta prasme. Naudotas metodas Dark Heresy sektoriui – lotynų kalbos žodynas, pakeičiant vieną ar kitą raidę. Kad visos planetos turėtų paslėptą pavadinimą. Jei atvirai – beprasmis laiką rijantis darbas ir įsimint nuo to tikrai ne lengviau. Kadaise žaidžiant pirmus dnd piktybiškai vadinau savo personažus pagal kvenjos žodyną. Dar blogesnis variantas, nes ne tik kad niekam nerūpi bet ir pačiam atsimint sunku. (galbūt išskyrus Nauro, kuris liko man kaip pusiau oficialus online žaidimų personažo vardas ir kartais visas ketvirtis nick'o)

Na ir pasigardžiavimui, Juodoji Gvardija. Nors kažkur ir slepiasi tokie vardai kaip Dortėja ir Ardata di‘Senžak, Elrodontas ir Prahbrindrahas Drahas, dažniausiai jie yra puikiai ir nepastebimai užglaistyti kaukėmis, kaip Sielgaudė, Keliauninkas, Valdovė ir panašiai. Čia vardas yra labai greitas procesas, o pati gražiausia jo dalis – pervadinimas. Šį žaidimą, priimta taisyklė, jog pusei žaidėjų pritarus galima pervadinti bet kurį kitą personažą į norimą pravardę. Lavonas tapo Duobkasiu, Blusa – Mimikne, Kablys – Zombiu. Tokie vardai labai lengvai prigija, labai gerai įsimena, o, ypač, jeigu vardas yra pakeičiamas, visi taip tą personažą tik ir tevadina. Aišku, staigaus vardo galvojimo atveju vis tiek tenka akimirką pagalvoti, bet blogiausiu atveju galima tiesiog apsidairyti ir pavadinti senų daiktų pardavėją Stalo Koja. Kol kas labiausiai asmeniškai įsiminę žaidėjų vardai iš visų trijų kampanijų – Kapeika (pervadintas iš bėglio dėl derybų dėl smulkių monetų), Žvirblis (mažas burtininkas), Nosis ( „Roply!!“), Triperis (samdinių būrio vadas), Tešmuo, Duobkasys, Mmiknė, Ūbagas (kilmingas su nuosavu dvaru).

--

*Ne, tik kai kurios kortos visiškai atitiko personažų disciplinų gabumus, tačiau pačios svarbiausios buvo didžiausi patarimai, nors visiems žaidėjams pasakojau, kad tai visiškai nesutampantys dalykai.

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai
2011 birželio 10d žaidimas
Po šiokių tokių logistinių problemų, galiausiai pavyko pravesti antrąją sesiją. Jos metu aš jau nebestebėjau sistemos taip įdėmiai ir tiesiog norėjau pažiūrėti kaip ir kur nuves istorija. Minimalus komentaras dėl žaidimo aplinkos – šiaip butai turi šiokį tokį privalumą (privatumą) prieš kavines ar rikius, tačiau per tokį karštį geriau sėdėti ten kur yra kažkokia oro cirkuliacija, o ne vienas praviras balkono langas.
Sesijos pradžioje nedalinau jokios patirties ir neskirsčiau jokių taškų, ir, jei gerai atsimenu trys iš keturių žaidėjų užmetė akį į praėjusį pranešimą čia ir kažką atsiminė. Todėl prisiminimas prieš sesiją buvo trumpesnis ir gan greitas. Mano nuomone tai tikrai galės praverst, kai pagaliau pradėsiu ką nors kas trunka ilgiau nei dvi sesijos, ir tikiuos dažniau nei kas dvi savaitės. Po egzaminų.
Veiksmas vyko dviejose vietose – laive, kur Lavinija ir Adrihiel aiškinosi ar reikia palikti Voracijų užrakintą ar ne ir Aligator saloje, kur Ron rinko karius, negailėdamas išlaidų. Deja, bet viso ginčo, kurio pradžia buvo Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje, o pabaiga tam tikros paliaubos, nepavyks atpasakoti, nes daugumos nepavyko išgirsti. Tačiau Voracijus nepabijojo išreikšti savo nepasitenkinimo visais įmanomais būdais ir, kadangi visa tai vyko per gerą parą, visi žinojo, jog visų patogumų nebuvimas kajutėje nebuvo priimtinas.
Ron, supykęs ant grafo Gato už apskelbimą išdaviku, ir pats jį tokiu paskelbęs, paaukojo didžiulę dalį šeimos turtų, kad nusamdytų kariuomenę. Vakarop, jo sargybos kapitonas pranešė apie įsibrovėlius į pilį. Ron nepanikavo, o tiesiog užsidarė savo kambariuose prie įėjimo pastatęs sargybą. Jau visai vėlai jo miegamajame jį pasitiko žmogus su gobtuvu, pasiūlęs pagalbą kovoje prieš Gatą. Po neiglo pokalbio Ron sutiko ir sudalyvavo kraujo rituale, kurio kulminacijoje jam buvo įtektas kardas, „kuriuo bus lengviau nugalėti“.
Visi keturi susiėjo kiek vėliau, kai kartu su iš Raven salos atplaukusiais dar keliais laivais Adriehiel laipino motinos karius pakrantėje šalia Ron valdų. Įvyko trumpas pasitarimas tarp Ronui į pagalbą atvykusio liūto Leo, ravenų kariam vadovaujančio Vilio, Lavinijos, Adrihiel, Voracijaus ir Rono, kurių metu buvo pasikeista piktais žodžiais dėl Adrihgiel laivų išdavystės, tačiau buvo nuspręsta pirmiausia išspręsti Gato, o paskui ir barbarų kariuomenės problemas. Liūtas Leo pasisiūlė vadovauti pajėgoms, ir galiausiai tas jam buvo leista.
Voracijus, kol kariuomenė ruošėsi, išsiuntinėjo pasiuntinių į savo tėvų žemes Raven saloje, taip pat dalį žmonių suorganizavo išlaisvinti mažoje saloje, kurioje buvo palikti markizo laivai sulaikytų belaisvių pasiūlant jiems progą dirbti jam. Owl, nors ir bandė prisiminti ką galėjo apie Leo genealogiją, kurią jis kažkaip keistai papasakojo, tesugebėjo užsirašyti, jog reikės kažkada pasižiūrėti, o visą likusį laiką nepaprastai džiaugėsi vėl būti ant žemės.
Adrihiel, prieš puolant Gato pajėgas pasiuntė savuosius laivus užimti miesto uosto, ir ateiti Gato armijai, žygiuojančiai prieš barbarus, iš nugaros. Tuo metu pagal Leo karo planą įvyko mūšis, smaigalyje dalyvavo Rono pajėgos, kurioms per ilgą ir sunkią mūšio laiką pavyko pasiekti patį Gatą, ir Ron sugebėjo nusmeigti grafą savo kardu praradęs dešinę ranką. Kadangi Leo stengėsi neaukoti vyrų ir žaidė manevrų karą visur, išskyrus centrą, kai šaukliai pradėjo pranešinėti apie Gato mirtį, pavyko nuraminti visus ir sudaryti bent laikiną taiką.

Ši bendra armija, Leo primenant, jog reikia neleisti barbarams pasiruošti, iškart pasuko link laukinių pajėgų, kurių keli būriai jau buvo prisiartinę arčiau. Barbarai greitai pradėjo trauktis atgal, ir visi kovoję pirmose gretose, kaip pavyzdžiui Lavinija, atkreipė dėmesį, jog šitie priešakiniai būriai ginkluoti prasčiau nei ankščiau.
Galiausiai, temstant, bendra kariuomenė pasiekė barbarų stovyklą krante, kuri jau buvo apleista, neskaitant pavienių pajėgų likučių, o jūroje degė barbarų laivai, juos supo nepažįstamas laivynas.
Visi mūšiui vadovavę baronai susirinko ant kalvos, greitosiomis pastatytoje palapinėje. Dalis baronų, atsigėrę vyno, nešioto baronams po kovos, įskaitant Adrihiel, viso pokalbio metu jautėsi negerai ir mažiau šnekėjo. Leo visiems džiaugsmingai pranešė, jog jo tėvas Liucijus su savo laivynu atvyko jiems į pagalbą ir visi baronai turėtų padėkoti naujajam markizui už jo pagalbą ir prisiekti jam ištikimybę.
Kol baronai bandė, tiesa nevisi, prieštarauti, Ron suvokė, jog kardo magija padėjusi jam mūšyje įpareigoja jį tą dieną klausyti Liucijaus ir Leo, nors jis ir puikiai suprato, kad tai ritualo, davusio jam ginklą dalis. Daugiausiai prieštarauti pradėjo Voracijus, o tuo metu Liucijus su palyda atėjo į kalno viršūnę. Ten Liucijus pasiskelbė esąs Gato sūnus, žinojęs tėvo nedorus ketinimus ir atėjęs padaryti tvarkos, beigi, dingus markizui
Po neilgo pokalbio visi prisiekė naujajam markizui ištikimybę, o Voracijus sugebėjo pabėgti žemyn į stovyklą ir išsivedė dalį pajėgų priklausiusių raven giminei, ir iškart patraukė į salos sostinę, užimti buvosios Gato tvirtovės, tikėdamasis ją pasiekti ankščiau už Liucijų su jo sūnum. Ron grįžo į savo valdas, Adrihiel, į tėvo miestą, kur rado mirtinai sužeistą tėvą, kuris galbūt ir būtų atsilaikęs, jei ne ankstesnis jos ir Ron laivų išplaukimo smūgis uosto gynybai.
Lavinija tuo metu keliavo lėtai kartu su Liucijum, bendraudavo įvairiomis temomis, gretinosi prie naujojo markizo ir jo sūnaus.
Voracijus, praradęs didelią dalį pajėgų sugebėjo užimti Gato tvirtovę, kur tebuvo standartinė įgulą ir visą laiką bandė susikviesti daugiau pagalbos. Ron atsisakė ir grįžo į savo žemes, Lavinija sutiko pamėginti nuonuodyti bent Leo,o Adrihiel atplaukė su laivais. Tačiau Voracijus, kadangi jo generolai buvo pasteni už Leo turimus, sunkiai laikėsi apsiaustas Gato pilyje. Laimei Lavinija pranešė apie grotą pro kurią laivai gali patekti į pilį, todėl praėjimai buvo surasti ir užbarikaduoti nespėjus kariams prasiveržti vidun iš pilies gilumos. Tuo metu Adrihiel, susitikusi su kitais Raven laivais, bei jau matytais iš barono paimtais laivais, kuriems dabar vadovavo voracijaus žmonės, pabandė bent nuskandinti dalį Liucijaus didžiulio laivyno, tačiau po pirmo nesėkmingo susidūrimo jūroje, nors ir pridengiant tvirtovės pabūklams, teko trauktis. Adrihiel susinervinusi išplaukė su saviškais laivais Afrikon, palikusi likimo valiai Voracijaus laivus.
Lavinija tuo metu susitiko pietums su Leo ir, pati prieš tai išgėrusi priešnuodžio, kartu su juo išgėrė užnuodyto vyno. Deja, jai vykstant iš stovyklos, buvo susigriebta, kas kaltas dėl Leo traukulių ir mirties, ir Lavinija buvo paskelbta išdavike.
Kadangi be sūnaus vadovauti pajėgoms Liucijus nesugebėjo staiga paimti pilies, jis tiesiog ją apšaudė iš laivyno tol, kol viena siena pradėjo byrėti. Voracijus, supratęs, jog nors ir pilį paimti bus sunku, Liucijaus pajėgų tam užteks, todėl galiausiai nulenkė galvą prieš naują markizą ir išsiuntė jam derybų prašymą.
Po taikos sudarymo ir Voracijaus ir Liucijaus sargybos nužudė vienas kito pasiųstus žudikus, nors vienas kitam apie tai taip ir nepasigyrė.
Taip ir baigėsi istorija, su nauju Markizu Liucijum, Voracijum, kuris gavo buvusias Adrihiel tėvo žemes, Adrihiel, kuri vėl išplaukė į tolimas pietų šalis, Lavinija, kuri pabėgo iš salos į tėvų giminės žemes, galbūt net svarstyti Owl giminės įsikišimo į karo nuniokotą salą, ir vienarankiu Ron, kurio žemės praktiškai padvigubėjo, perėmus mirusių kaimynų valdas.


Apskritai sesija man patiko mažiau nei prieš tai buvusi, ypač kai pabaigoje tapau auka problemos, kai lyg ir visi atsisakė kariausti toliau, bet Voracijus dar bandė kažką pasiekti, ir visi kiti žaidėjai šiek tiek atsainiai svarstė galimybes jam padėti. Ron netgi nesikišo į paskutinį karą, todėl realiai paskutinis pusvalandis bent jam buvo visai neinteraktyvus, nors jis ir gavo atsisakyt keltą kartų laiškais tarp jo ir Voracijaus.
Bendras vaizdas man kaip ir patiko, ypač kai visi žaidėjai atidavė Leo vadovavimą armijoms, turėdami omenyje, jog pas jį labai geri armijos vadovavimo sugebėjimai. Ne iki galo patiko Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje sesijos pradžioje, nes truputėli trūko vidinių žaidimo argumentų juo taip stipriai nepasitikėti, nes viskas rėmėsi jo deklaracija man apie planus išlaisvinti belaisvius slaptame Gato salos uoste (kuriuo, taip ir nepavyko žaidėjams išsiaiškinti naudojosi ne Gatas, o Liucijus) ir pasiimti laivus sau su jų ir savo giminės žmonių pagalba.
Epilogas vėlgi šiek tiek šlubavo dėl praktiškos pusiausvyros nusistovėjimo tarp Liucijaus ir Voracijaus, nei vienas nebeturėjo geneliaus generolo, vieno pajėgos viršijo kito keturis kartus, bet Gato pilis buvo labai gerai įtvirtinta ir paruošta ilgai apgulčiai. Vieninteliai 50 Liucijaus laivų turėjo kažkokios svarios galios ir tai praktiškai tik bombarduojant tvirtovę iš jūros, kas, jeigu būtų užsitesę, būtų kainavę ne vieną ir ne du laivus. Nors tam tikra prasme taika buvo pagal žaidimo dvasią.
Turuti gaila, kad nei Adrihiel nei Lavinijai nepavyko gauti grafienės titulo, nes buvo sudaryta sutarti panaikinti visus kitus pretendentus, o likus dviese jau žiūrėti.

Žaidėjams rašyčiau devynetą su minusu, sau už sesiją aštuonetą.
Bendrai paėmus žaidimas vertas devynių baronetų iš dešimties.
Sistemą būtinai kada panaudosiu. Galbūt per kokią rpg fiestą. Pamąstymas ateičiai – jeigu tai trumpas žaidimas, turėti sąrašiuką npc prieš žaidimą ir liepti kažkiek ryšių pasirinkti iš sąrašo. Taip galima turėti tvirtesnį siužetą, nors iš kitos pusės nėra sunku pagal pasirinkimus pakaitalioti npc gimines.

Hmm, nemanau kad pavyko trumpas aprašymas. Kitą kartą matyt reiks siužetą tiesiog surašyt punktais, o ne rišliu tkestu ir pašnekėt apie kokias konkrečias scenas, arba dar kažkaip...

Noble Blood: islands #1 sesijos komentarai

Kadangi praėjusį kartą leidau sau labai išsiplėsti, teko pasilaikyti šiokius tokius papildomus komentarus sau, tačiau juos dabar norėčiau išsakyti. Todėl be dar didesnių įžangų, apie pirmąją Noble Blood: islands sesiją:

Visų pirma, žaidimas man labai patiko. Gan neseniai buvo keletas sesijų, kurios man atrodė kaip neišbaigtos ar prastesnės, bet būtent šį kartą tokio jausmo nebuvo. Visą žaidimą man patiko tai ką mačiau, sakiau ir girdėjau. Na ir vėlavom pradėt tik pusvalandį.

Jeigu reikėtų vertinti pagal kažkokius kriterijus, tai sakyčiau, jog man patinka kaip ir kur link rutuliojasi siužetas ir kokios yra jo tikėtinamiausios pabaigos.
Sistema, kurios išbandymas ir buvo viena iš pagrindinių sesijos priežasčių man pasirodė visai gerai. Na, tik kartojasi tradicija, kuri sako, kad žaidėjams krenta geriau nei man. Lokys su didele ištverme lengvai nusigeria nuo paruošto gėralo, ir panašiai. O kai meta žaidėjai, tai metimas iškart geresnis. Na, bet taip jau būna, nieko nepadarysiu, tenka tiesiog mažiau mėtyt visokių svarbesnių metimų, arba kiei pakreipiant galimus rezultatus, net jeigu neiškris sėkmių, blogiečio planas pavyksta, tačiau su skylėmis. ;) (jei priešininkai nepateiks jokio iššūkio, niekam nebus įdomu, todėl nelaimingiems npc reikia padėt kartkartėm su dievo pirštu. Apie tai kada nors užkabinsiu, kartu su istorija apie pelkėje savo dienas baigusiu elitiniu žudiku ;) ) Reziumė - sistema veikia, beta versiją galima pašlifuot ir daryt gama.

Veikėjai. Patys veikėjai, kaip sukurti per 15 min, pasirodė daug labiau išbaigti nei sukurti per valandą ar dvi kokiam kitam žaidimui. Manau, kad tam tikrą pagalbą giminių sąrašas priduoda. Apskritai nebuvo kažkokių labai keistų variantų, kaip ir tikėtasi, tam tikros šeimos pasirodė besančios mažiau svarbios, tačiau nemanau, jog sistema nuo to kenčia. Kaip tik, jeigu žaidėjai vis renkasi Raven ir Aligator gimines, mes gauname svarbiausias veiksme dalyvaujančias šeimas, o kitos tėra mažesnės ir neryškios. Natūralu, jog Liūto herbas dažnesnis nei kokio nors Lokio. Gali būti, jog aš klystu sakydamas, jog tokiai sistemai nereikia idealaus šeimų lygiavertiškumo, bet paėmus kad ir nemėgstamus mano gurps vieni skill'ai yra prastesni už kitus žaidimo sąlygomis. Pavyzdžiui žaidžiant modernaus pasaulio rpg kampaniją, sugebėjimas joti yra sunkiau panaudojamas negu vairuoti, bet tai netrukdo turėti abu.

Žaidėjai. Dažna problema, surinkus žmones vienašūviui ar ilgai kelionei po kampaniją, būna prastas vieno ar kito žmogaus pasirinkimas, ypač jeigu pasirodo ryškūs grupės nesiklijavimo požymiai. Šį kartą skųstis negaliu, mat žaidėjai gerai sutarė vienas su kitu, lyg ir nekėlė kažkokių problemų. Galbūt vienintelis minusas, tai žaidėjų nerimtumas keliose situacijose, bet iš kitos pusės aš pats toks, ir dar kad viskas vietoj ir laiku. Na ir nemokam mes žaisti nenueinant nuo stalo, nemokam ;) Bet bandėm. Nors Voracijaus visiems planams tas trukdė, mat daug kas pasiliko lašą informacijos priiminėt sprendimus, minimaliai saugantis nuo galimų pasekmių. Pavyzdys iš pačios sesijos pabaigos, kai buvo nuspręsta Voracijų palikti saloje su belaisviais ir taisomais laivais, jis užsiminė, jog kažką tikrai bandys susitarinėt su belaisviais, na realiai leido suprast, kad pasilieka ne be priežasties sakydamas tik man. Rezultate iškart pasikeitė Lavinijos ir Adrihiel nuomonė leisti jam pasilikti ar ne. Bet realiai smulkmenos. Tačiau jeigu tai būtų dar didesnio konkurencingumo žaidimas, tada jau tikrai tektų nueidinėt nuo stalo.

Aplinka, ir atmosfera. žaista buvo Rikyje, tai aplinka buvo kaip visada, na, o atmosfera, nežinau. Iš tiesų man atrodė, kad visiems bent kažkiek patiko ir kažkokios bendros pastangos smagiai praleist laiką jautėsi, bet kad būtų buvus kažkokia ypatinga atmosfera, tai ne, lyg ir ne. Aišku, atmosfera yra mano terminas, kurį aš naudoju kažkokiam tobulam žaidimui apibūdint, kurios aš pats kol kas nesugebėjau sukurti dar niekada.

Bendrai paėmus, rašyčiau sau silpnoką devynetą. Žaidėjams irgi, tik normalų.