Setting: Seattle

or, Seattle by Night - Do it Yourself

I am in no way a citizen of Seattle nor have I been there at any point of my life. Yet, when Gm'ing games for World of Darkness, I sometimes turn to America, with a simple reason that it's more feasible to have larger cities there.

The following information might get heavy on World of Darkness setting, and certain terms will not be explained.

There had been quite a few games I ran there, and to say the truth, the city itself only served in a few small, nearly insignificant ways, such as mentioning a few small landmarks, or having a really rough map for the areas.

In truth, the game could have been taking place anywhere in the world, but for a few things.

Seattle, is, or was, theoretically, an Anarch Free State. There is no real evidence behind it, but there is a VtES card that proves me on the right track.

What else do we know - in recent years, Anarch 'rule' has been undermined and stolen from them by immigrants from the east - Asian vampires rushed to take a place of power at first opportunity.

So - the Baron, of course, was to be a Gangrel, thus I ended up with Viktor, loosing his fancy title, as he couldn't really have been the one of old.

This Viktor, was actually somewhat young, eight generation kindred, risen to the post as a result of his actions and not words.

Anarchs tend to do that - Viktor was a Baron born from the time when, fifty years ago, he killed the remaining two primogen who didn't try and leave soon after Anarchs took over.

Then, I though - he's a Gangrel, a clan not widely known for their politics and bookkeeping. So - he had to have help. Some young ventrue, perhaps? Enter Robin Withers.

There was no special choice - I randomized it by the cards, looking for a female Ventrue. Also, I had used the name before, when the cast wasn't set as it is now.

What is Robin's motivation? Power and control, of course - and when it can't be done in Camarilla,  one can try her hands at Anarchs.

Robin held most of the information. Information was power. She held Viktor's faith and all the information that could be found. In truth, she was constantly reminding Victor the things he had to know and things he should do, while remaining, at most, in the shadow.

But there is a degree of control one can have in an Anarch city. Thus, there must have been others who had certain influences in the city. Say, four major gang leaders. Thus, I found them among the cards, too.

Assad - the vampire with a plan, closed off from others, yet innately curious.

Hezekiel - the Brujah, who believed in true Anarch values, and wouldn't live with any power's influence in Seattle.

Taylor - Toreador who believed in letting clanless bunch be somewhat equal with other Annarchs.

Alonzo - one of the older kindred in the city - the Nosferatu lived there for a long time, and it didn't mater who was on top, he was in the city.

Then, there was a question of  outside conflicts - thus, some hunters to serve as a distraction, a powerful estate of Giovanni, and the looming threat of Catathians from Asia. Seattle is a huge port, handling a fourth of all Asian - USA sea trade traffic.

Of course, an outer threat would make Anarchs grow closer? No - that wouldn't be as interesting. Probably the only are Viktor tried to have power, was in the streets and the gangs there. It was a direct confrontation with Giovanni, who hold a substantial business as a National Crime Syndicate.

There was a short forum game even, about Giovanni and their NCS, I gm'ed once. In Seattle.
Thus, Diego Rosallini - the only tie with Giovanni resources.

So - the confrontation had to have been there for quite a while - and it ended in a convenient truce. Baron keeps Anarchs from throwing stones at Giovanni mansion, and Giovanni keep their pawns away from Baron's playground.

A truce, enforced by Joshua Tornopolski - a huge asset of the Baron. A kindred who has some recognition yet seeks stability. Joshua held most of the finances of the Seattle in his hands, and was, however lightly the term can be used with vampires - a friend of Viktor's.

Thus, both Victor and Joshua were for leaving Giovanni alone. The opposition, would be Hezekiel and Taylor - two important names in the city that want every non-anarch gone.

Only careful threading by Robin helped to hold the situation, as well as respect anarchs had for their baron.

Yet, to make things more interesting Robin involved herself with Cathayans, who offered her power and thus, began the fall of Seattle - the state the players are thrown in.

She let the conflict against Giovanni to spark in new light, making a deal with Donatello Giovanni, promising them an ignited conflict between Anarchs, and stopped helping mediate certain matters. Thus, the sudden rise of Hezekiel and Tyler to remove Giovanni.

At that point, any conflict was good, for blood was being expended.

And Cathathians had a plan for that - to bring a city on it's knees - they feed rather differently than usual kindred, thus, targeting the blood supply of an already overpopulated city was a crushing blow.

The only sane man in the situation, Assad, was too focused on himself and his gang, that he didn't warn others enough, about the new arrivals in the city and rising powerbase, that seeped the resources the second a conflict between Anarchs and Giovanni turned into war.


Thus, the Scene is set. Seattle is a place where soon the power balance will fall, where Anarchs, Giovanni and Cathahians are trying to wrestle control from each other, where gang leaders are suddenly finding new information about each other, that  Robin carefully let them know, sparking old and new grudges into full blown fires, and the Baron is blissfully unaware what is about to happen to his domain.

To top it all up, I released six players into that mess.

And what is always the case, it only made things worse.

Vardai ir kaip juos lengva pamiršti

arba

„Nuo Snukio iki Seizachtijaus Peisistrato“

Šiandieną tikiuosi trumpai užkabinti vardus, kuriuos veikėjai sugalvoja sau ir vardus, kuriuos meistras karštligiškai bando atsiminti ir nesupainioti. Taip pat, pora ar trejetas žodžių apie neištariamus vardus ir komentaras apie dabartinio Juodosios Gvardijos žaidimo sąrašą.

Visiems meistrams yra gerai žinomas galvos skausmas kai prireikia daugybės personažų vardų, o dar blogiau, jeigu žaidėjai staiga ima šnekėtis su „dekoratyviniu“ personažu ir galiausiai į pirmą planą ištempia jo gyvenimą, šeimą ir pažįstamus, o tokį personažą reikia pavadinti, atsiminti ir dar jeigu prireikia sugalvoti vardus jo aštuoniems vaikams.

Teko matyti ir girdėti įvairiausių metodų atsitiktiniams vardams, vienį įdomiausių – žaidimo taisyklių knygos pradžioje surašytas autorių ir dirbusių prie projekto žmonių sąrašas (plačiau žinomose sistemose tai gera pusė a4 lapo) kurių vardus galima tiesiog pavogti (tiesa, reikia tikėtis, jog vardas įsimenamas), bei ganėtinai keistas metodas kai metami keli kauliukai ir staigiai keičiant raides modifikuojamas gautas rezultatas. Pastarojo pavyzdys, sutikus neaiškų personą, metame 2d6 ir išmetame 3 ir 6. Turime krūvą kvailų, bet greitų vardų kaip pavydžiui Šetris, Sikstras, Triše ir t.t. Gali netgi gimti normalus vardas-pravardė kaip Šeškas Trydalius, bet bendrai paėmus tokie metodai nėra labai efektyvūs ar įdomūs. (Jeigu aš kada per žaidimą pradėsiu naudot šį metodą prižadu rinktis tik Šeškus, o ne neištariamus konglomeratus, bet tuo pačiu tikiuosi, kad niekada gyvenime neprireiks). Pats esu naudojęs iš telefonų knygos išrinktą atsitiktinių vardų sąrašą, arba paprastiem personažam klijavęs paprastus iki nuobodumo vardus kaip Jonas, Pertras, Antranas, Martynas, Ona.

Vienas įdomesnių metodų, kokius teko naudoti, tai VtES (kolekcinių kortų žaidimas) kortos VtM žaidimui – atitinka temą, vardų dauguma į temą, nes veiksmas tą kart vyko Amerikoje. Prireikus naujo personažu ištraukdavau vampyro kortą iš didelės krūvos ir gaudavau ir vardą, ir portretą. Visus pažįstamus laikėme vienoje krūvoje, svarbiausius miesto asmenis – įmautėje stalo viduryje. Apskritai eksperimentas su vtes kortom man patiko, nes buvo galima net sukčiauti ir žiūrėti į kortoje surašytas disciplinas ir pagal jas parinkti vampyrams jų galias. Nedidelė šio reikalo bėda – praktiškai neįmanoma surasti kortos, kurioje pavaizduoto asmens išvaizda yra tinkama norimam pasirodymui, todėl teko tai spręsti iš kitos pusės, pirma rinkti personažų kortas ir po to, jau pagal jas galvoti jų veikimą, stilių ar kažkokias būtinas aprangos detales pabrėžimui ar kokiam kitam reikalui.

Horacijus ir Maksvelas buvo kertinės kortos, padiktavusios man paskutiniojo vesto VtM žaidimo jėgų balansą. Maxvelas – senas ir patyręs brujah, iškopęs į Čikagos miesto princo titulą (jį kortų krūvoje radau pirmą), tačiau sėdintis ten dėl pažadų kitiems klanams (mokamos disciplinos buvo visos tos pačios kaip kortos 3-5 lygmeniu, nors realiai neprireikė naudoti prieš žaidėjų personažus)*. Horacijus – iškarto sudarė turtingo ir lėtai, bet užtikrintai siekiančio savo tikslo vampyro įvaizdį visa būdinga Ventrue klanui tvirtumo ir politikos varomąja jėga. Atvykęs į miesto politinį žaidimą kiek vėliau nei Maksvelas, negalėjo tapti princu, tačiau jo tikslas – aiškus ir užtikrintas (disciplinos vėlgi atitiko kortą (2aus 5dom 5pre 5for))*. Horacijus žaidime tapo Čikagos senešalu, ir Ventrue klano tvirčiausiu vienytoju. Žaidimo pabaigoje Maxvelas krito nuo sabbato rankų, o visi klanai patyrė daugybę nuotolių. Išskyrus patikimai ir tvirtai stovėjusį ventrue klaną su Horacijum, išrinktu naujuoju miesto princu, priešakyje. Visas siužetas ir jo vingiai buvo taip stumiami to, ką pavyko išpranašauti surinkus primogenų tarybą ir pagrindinius miesto postus. Tam tikromis akimirkomis vardai užsimiršdavo, tačiau kortos visada visiems buvo po ranka ir visi greitai atgamindavo visus svarbius personas.

Na ir dar pora smulkmenų – viena jų – neištariami ir neįsimenami vardai. Abraxikmotas Anoverijus gal ir gali pasirodyti kaip mistiškas mago vardas, tačiau niekas jokiu gyvu taip jo nevadins ir meistras tokį vardą pamirš per keletą akimirkų. Taip, keistas vardas, vienintelis tarp visų personažų, gali suteikti tam tikro prieskonio asmenybei, tačiau ji arba turi turėti kokį lengvą trumpinį, arba pravardę. Nekromanceris Necrofobilocorpomotus, bus labai įdomus, jei jo visi patikimiausi tarnai laužys liežuvį tardami šią nesąmonę, o visi kiti vadins, pavyzdžiui Nemotu. (Nemotas nėra ypač geras vardas, bet bent pakankamai trumpas ir įsimintinas). Kaip dar vienas pavyzdžių – vienas vardų iš labai seno VtM – Vilniaus malkavianas „Rimantas Aleksandras v‘Atslovas Cirinavičius Kostiuška jaunesnysis“, reikalavęs iš visų vadinti jį pilnu vardu (vienintelis kitas kreipinys į kurį atsilieptdavo neįžeistas – bet koks Alekso/Aleksando variantas). Dar viena technika padaryti vardus įsimenamais – naudoti juos kaip asociacijas, pavyzdžiui poetas Homeras bus gan greitai įsimintas, tačiau gali visiškai netikti į žaidimo tematiką.

Asmeninės nuodėmės vardų fronte yra retas sumąstymas surasti įdomų vardą su paslėpta prasme. Naudotas metodas Dark Heresy sektoriui – lotynų kalbos žodynas, pakeičiant vieną ar kitą raidę. Kad visos planetos turėtų paslėptą pavadinimą. Jei atvirai – beprasmis laiką rijantis darbas ir įsimint nuo to tikrai ne lengviau. Kadaise žaidžiant pirmus dnd piktybiškai vadinau savo personažus pagal kvenjos žodyną. Dar blogesnis variantas, nes ne tik kad niekam nerūpi bet ir pačiam atsimint sunku. (galbūt išskyrus Nauro, kuris liko man kaip pusiau oficialus online žaidimų personažo vardas ir kartais visas ketvirtis nick'o)

Na ir pasigardžiavimui, Juodoji Gvardija. Nors kažkur ir slepiasi tokie vardai kaip Dortėja ir Ardata di‘Senžak, Elrodontas ir Prahbrindrahas Drahas, dažniausiai jie yra puikiai ir nepastebimai užglaistyti kaukėmis, kaip Sielgaudė, Keliauninkas, Valdovė ir panašiai. Čia vardas yra labai greitas procesas, o pati gražiausia jo dalis – pervadinimas. Šį žaidimą, priimta taisyklė, jog pusei žaidėjų pritarus galima pervadinti bet kurį kitą personažą į norimą pravardę. Lavonas tapo Duobkasiu, Blusa – Mimikne, Kablys – Zombiu. Tokie vardai labai lengvai prigija, labai gerai įsimena, o, ypač, jeigu vardas yra pakeičiamas, visi taip tą personažą tik ir tevadina. Aišku, staigaus vardo galvojimo atveju vis tiek tenka akimirką pagalvoti, bet blogiausiu atveju galima tiesiog apsidairyti ir pavadinti senų daiktų pardavėją Stalo Koja. Kol kas labiausiai asmeniškai įsiminę žaidėjų vardai iš visų trijų kampanijų – Kapeika (pervadintas iš bėglio dėl derybų dėl smulkių monetų), Žvirblis (mažas burtininkas), Nosis ( „Roply!!“), Triperis (samdinių būrio vadas), Tešmuo, Duobkasys, Mmiknė, Ūbagas (kilmingas su nuosavu dvaru).

--

*Ne, tik kai kurios kortos visiškai atitiko personažų disciplinų gabumus, tačiau pačios svarbiausios buvo didžiausi patarimai, nors visiems žaidėjams pasakojau, kad tai visiškai nesutampantys dalykai.