Showing posts with label Bendrai. Show all posts
Showing posts with label Bendrai. Show all posts

Sunday, 21 August 2011

Vardai ir kaip juos lengva pamiršti





arba

„Nuo Snukio iki Seizachtijaus Peisistrato“



Šiandieną tikiuosi trumpai užkabinti vardus, kuriuos veikėjai sugalvoja sau ir vardus, kuriuos meistras karštligiškai bando atsiminti ir nesupainioti. Taip pat, pora ar trejetas žodžių apie neištariamus vardus ir komentaras apie dabartinio Juodosios Gvardijos žaidimo sąrašą.

Visiems meistrams yra gerai žinomas galvos skausmas kai prireikia daugybės personažų vardų, o dar blogiau, jeigu žaidėjai staiga ima šnekėtis su „dekoratyviniu“ personažu ir galiausiai į pirmą planą ištempia jo gyvenimą, šeimą ir pažįstamus, o tokį personažą reikia pavadinti, atsiminti ir dar jeigu prireikia sugalvoti vardus jo aštuoniems vaikams.

Teko matyti ir girdėti įvairiausių metodų atsitiktiniams vardams, vienį įdomiausių – žaidimo taisyklių knygos pradžioje surašytas autorių ir dirbusių prie projekto žmonių sąrašas (plačiau žinomose sistemose tai gera pusė a4 lapo) kurių vardus galima tiesiog pavogti (tiesa, reikia tikėtis, jog vardas įsimenamas), bei ganėtinai keistas metodas kai metami keli kauliukai ir staigiai keičiant raides modifikuojamas gautas rezultatas. Pastarojo pavyzdys, sutikus neaiškų personą, metame 2d6 ir išmetame 3 ir 6. Turime krūvą kvailų, bet greitų vardų kaip pavydžiui Šetris, Sikstras, Triše ir t.t. Gali netgi gimti normalus vardas-pravardė kaip Šeškas Trydalius, bet bendrai paėmus tokie metodai nėra labai efektyvūs ar įdomūs. (Jeigu aš kada per žaidimą pradėsiu naudot šį metodą prižadu rinktis tik Šeškus, o ne neištariamus konglomeratus, bet tuo pačiu tikiuosi, kad niekada gyvenime neprireiks). Pats esu naudojęs iš telefonų knygos išrinktą atsitiktinių vardų sąrašą, arba paprastiem personažam klijavęs paprastus iki nuobodumo vardus kaip Jonas, Pertras, Antranas, Martynas, Ona.

Vienas įdomesnių metodų, kokius teko naudoti, tai VtES (kolekcinių kortų žaidimas) kortos VtM žaidimui – atitinka temą, vardų dauguma į temą, nes veiksmas tą kart vyko Amerikoje. Prireikus naujo personažu ištraukdavau vampyro kortą iš didelės krūvos ir gaudavau ir vardą, ir portretą. Visus pažįstamus laikėme vienoje krūvoje, svarbiausius miesto asmenis – įmautėje stalo viduryje. Apskritai eksperimentas su vtes kortom man patiko, nes buvo galima net sukčiauti ir žiūrėti į kortoje surašytas disciplinas ir pagal jas parinkti vampyrams jų galias. Nedidelė šio reikalo bėda – praktiškai neįmanoma surasti kortos, kurioje pavaizduoto asmens išvaizda yra tinkama norimam pasirodymui, todėl teko tai spręsti iš kitos pusės, pirma rinkti personažų kortas ir po to, jau pagal jas galvoti jų veikimą, stilių ar kažkokias būtinas aprangos detales pabrėžimui ar kokiam kitam reikalui.

Horacijus ir Maksvelas buvo kertinės kortos, padiktavusios man paskutiniojo vesto VtM žaidimo jėgų balansą. Maxvelas – senas ir patyręs brujah, iškopęs į Čikagos miesto princo titulą (jį kortų krūvoje radau pirmą), tačiau sėdintis ten dėl pažadų kitiems klanams (mokamos disciplinos buvo visos tos pačios kaip kortos 3-5 lygmeniu, nors realiai neprireikė naudoti prieš žaidėjų personažus)*. Horacijus – iškarto sudarė turtingo ir lėtai, bet užtikrintai siekiančio savo tikslo vampyro įvaizdį visa būdinga Ventrue klanui tvirtumo ir politikos varomąja jėga. Atvykęs į miesto politinį žaidimą kiek vėliau nei Maksvelas, negalėjo tapti princu, tačiau jo tikslas – aiškus ir užtikrintas (disciplinos vėlgi atitiko kortą (2aus 5dom 5pre 5for))*. Horacijus žaidime tapo Čikagos senešalu, ir Ventrue klano tvirčiausiu vienytoju. Žaidimo pabaigoje Maxvelas krito nuo sabbato rankų, o visi klanai patyrė daugybę nuotolių. Išskyrus patikimai ir tvirtai stovėjusį ventrue klaną su Horacijum, išrinktu naujuoju miesto princu, priešakyje. Visas siužetas ir jo vingiai buvo taip stumiami to, ką pavyko išpranašauti surinkus primogenų tarybą ir pagrindinius miesto postus. Tam tikromis akimirkomis vardai užsimiršdavo, tačiau kortos visada visiems buvo po ranka ir visi greitai atgamindavo visus svarbius personas.

Na ir dar pora smulkmenų – viena jų – neištariami ir neįsimenami vardai. Abraxikmotas Anoverijus gal ir gali pasirodyti kaip mistiškas mago vardas, tačiau niekas jokiu gyvu taip jo nevadins ir meistras tokį vardą pamirš per keletą akimirkų. Taip, keistas vardas, vienintelis tarp visų personažų, gali suteikti tam tikro prieskonio asmenybei, tačiau ji arba turi turėti kokį lengvą trumpinį, arba pravardę. Nekromanceris Necrofobilocorpomotus, bus labai įdomus, jei jo visi patikimiausi tarnai laužys liežuvį tardami šią nesąmonę, o visi kiti vadins, pavyzdžiui Nemotu. (Nemotas nėra ypač geras vardas, bet bent pakankamai trumpas ir įsimintinas). Kaip dar vienas pavyzdžių – vienas vardų iš labai seno VtM – Vilniaus malkavianas „Rimantas Aleksandras v‘Atslovas Cirinavičius Kostiuška jaunesnysis“, reikalavęs iš visų vadinti jį pilnu vardu (vienintelis kitas kreipinys į kurį atsilieptdavo neįžeistas – bet koks Alekso/Aleksando variantas). Dar viena technika padaryti vardus įsimenamais – naudoti juos kaip asociacijas, pavyzdžiui poetas Homeras bus gan greitai įsimintas, tačiau gali visiškai netikti į žaidimo tematiką.

Asmeninės nuodėmės vardų fronte yra retas sumąstymas surasti įdomų vardą su paslėpta prasme. Naudotas metodas Dark Heresy sektoriui – lotynų kalbos žodynas, pakeičiant vieną ar kitą raidę. Kad visos planetos turėtų paslėptą pavadinimą. Jei atvirai – beprasmis laiką rijantis darbas ir įsimint nuo to tikrai ne lengviau. Kadaise žaidžiant pirmus dnd piktybiškai vadinau savo personažus pagal kvenjos žodyną. Dar blogesnis variantas, nes ne tik kad niekam nerūpi bet ir pačiam atsimint sunku. (galbūt išskyrus Nauro, kuris liko man kaip pusiau oficialus online žaidimų personažo vardas ir kartais visas ketvirtis nick'o)

Na ir pasigardžiavimui, Juodoji Gvardija. Nors kažkur ir slepiasi tokie vardai kaip Dortėja ir Ardata di‘Senžak, Elrodontas ir Prahbrindrahas Drahas, dažniausiai jie yra puikiai ir nepastebimai užglaistyti kaukėmis, kaip Sielgaudė, Keliauninkas, Valdovė ir panašiai. Čia vardas yra labai greitas procesas, o pati gražiausia jo dalis – pervadinimas. Šį žaidimą, priimta taisyklė, jog pusei žaidėjų pritarus galima pervadinti bet kurį kitą personažą į norimą pravardę. Lavonas tapo Duobkasiu, Blusa – Mimikne, Kablys – Zombiu. Tokie vardai labai lengvai prigija, labai gerai įsimena, o, ypač, jeigu vardas yra pakeičiamas, visi taip tą personažą tik ir tevadina. Aišku, staigaus vardo galvojimo atveju vis tiek tenka akimirką pagalvoti, bet blogiausiu atveju galima tiesiog apsidairyti ir pavadinti senų daiktų pardavėją Stalo Koja. Kol kas labiausiai asmeniškai įsiminę žaidėjų vardai iš visų trijų kampanijų – Kapeika (pervadintas iš bėglio dėl derybų dėl smulkių monetų), Žvirblis (mažas burtininkas), Nosis ( „Roply!!“), Triperis (samdinių būrio vadas), Tešmuo, Duobkasys, Mmiknė, Ūbagas (kilmingas su nuosavu dvaru).

--

*Ne, tik kai kurios kortos visiškai atitiko personažų disciplinų gabumus, tačiau pačios svarbiausios buvo didžiausi patarimai, nors visiems žaidėjams pasakojau, kad tai visiškai nesutampantys dalykai.

Wednesday, 3 August 2011

Black Company d20


Apsižiūrėjęs supratau, jog laikas eina greičiau, nei norėtųsi, todėl šiek tiek pamėginsiu pasyvyti. Paskutinis mano nuveiktas darbas vaidmenų žaidimų fronte, tai pradėjimas meistrauti Black Company d20 sistemą. Tai, jau trečia kampanija, kurią pradedu šioje sistemoje, todėl pagalvojau, jog nespėjant komentuoti jau įvykusių keturių sesijų, norėtųsi bent parašyti tiesiog daugiau informacijos apie pačią sistemą, ir kodėl ją imu į rankas trečią kartą. O apie sesijas, tada, kai atsiras laisvesnė akimirka ar vakaras.

Taigi, visų pirmiausia, Black Company papuola į tas sistemas, kurios guli namie popieriniu pavidalu, šiuo atveju netgi originalios knygos. Ją įsigijau, kaip visada , iš idėjos, tačiau turint omenyje, jog du mano mėgstamiausieji fantastikos autoriai yra Cookas ir Sapkovskis, o raganiaus serija, bent mano pasenusiomis žiniomis neturi kažkokios sistemos (esu įsitikinęs, kad kažką labai nepriklausomo ir keisto surasti galima, arba naudoti kad ir mano sukurta raganišką 4d4, tačiau ne tame šuo užkastas) o Black Company d20 turi pliusą tuo, jog ji ryra kažkiek pažįstama, mat yra glaudžiai prisirišusi prie DnD, kurį jau daug kas tikrai žino ir matė.

Čia šiek tiek kontraversiškai turėčiau pasakyti, jog tiems, kuriems DnD patinka, Black Company tinka, nes yra pakankamai panaši, o tiems kuriems DnD nepatinka, Black Company tinka, nes yra pakankamai nepanaši. Tačiau taip ir yra. BC – tai santikinai paprasta, nesukanti galvos mechanika d20 + skill, ir pirmyn. Na, o kai ateina laikas kovom, šiek tiek sunkiau, bet esmė ta pati. Tuo pačiu, tai žaidimas, kuris ne taip kaip dnd savo pasauliu ir idėja skatina socialinį žaidimą, bei išlaiko didesnį mirtingumo potencialą negu požemiai ir drakonai. Apie mirtingumo potencialą norėčiau ir pašnekėti.

BC, tai ne herojinė fantastika, tai purvinas, sunkus ir išgyvenimo reikalaujantis pasaulis. Niekas nesako, kad neįmanoma elgtis herojiškai rizikuoti, kariauti, tačiau būtent mirtingumo potencialas išskiria šią sistemą iš kitų. Numirti čia lengva. Todėl žaidėjai nebėra kovos siekiantys didvyriai atėję išvalyti miesto nuo blogio, veikėjai staiga ima gyventi pakampėmis, pasalomis, paranoja ir intrigomis. Mano asmeniniam meistravimui ši sistema tinka idealiai, nes nors aš ir kaip meistras visada esu už personažo išgyvenimą kaip tik BC aš leidžiu sau atsitraukti ir stebėti žaidėjų riziką. Čia viskas gali baigtis sulaužytais šonkauliais ar nukirsta ranka, o gyvenimas tęsiasi. Būtent BC aš stengiuos siužete palikti vietos naujų žmonių prisijungimui ar kompanijos kaitaliojimui.

Tačiau, kaip ir praktiškai visos sistemos BC irgi turi savo trūkumų. Dėl jų galima ginčytis, todėl pateiksiu vaizdą iš savo balkono – apskritai d20 sistemų šeimos kovos nėra idealus variantas. Man iki galo nepatinka. Be to, psichologiškai aš visada prisiminsiu dnd žaidimus, kuriuose meistras vėluodavo valandą, o tada tris ar keturias valandas apturėdavome baisiai nuobodžią kovą, kur atėjus tavo eilei teatlikdavai vieną metimą ir toliau lauki savo eilės. Čia šiek tiek geriau, bet pagrindas tas pats. Problema sprendžiama kaip ir bet kokia kita analogiška – kovoms negalima leisti užsitęsti, jų nereikia pergrūsti, na, o BC pavojingumas išsprendžia reikalą savaime, po poros pasalų visa grupė dvi dienas ilsisi ir tik šnekasi su vietiniais.

Sistemos stiprios vietos, mano nuomone, yra magijos sistema ir jos lankstumas (deja, ją reikia perprasti, todėl tampant burtininku reikia suprasti tris dalykus. Pirma – tavo rankose siaubingas ir žudantis potencialas, taip pat didelė laisvė kerams, Antra – reikia sėdėti ir aiškintis ir aiškintis magijos sistemą, kol ji tampa aiški, kitaip bus košmaras, Trečia – sistemos pagrindas nėra sudėtingas, bet visada reikia pasižaisti ir išsiaiškinti tą potencialą ir kur jis slepiasi, žodžiu reikia sėdėti ir aiškintis). Magai moka nedaug skirtingų burtų pagrindų, tačiau visus juos gali keisti ir net kombinuoti tarpusavyje, jog gauti išvis nenuspėjamų rezultatų. Taip pat jie puikiai atitinka Juodosios gvardijos stilių – magas yra labai pavojinga stichijos jėga, tačiau pradedantis magas, nors ir turi rankose raktą į šią stichiją, gali pats save ir pribaigti. O kažkur tolumoje šviečia stebuklingi ir pasakiški kerai ir nemirtingumas. Tiesa, joks žaidėjas to dar nėra pasiekęs. Antra, gan stipri sistemos dalis – masinės kovos taisyklės. Ir tada, kai norima taktinių tikslių kovų ir tada kai kaip tik to nenorima, svarbu mokėti tuo naudotis. Juodoji gvardija labai puikiai tinka žaisti „chebroje“. Žaidėjai yra vagių grupuotė, kariuomenės korpusas, na, bet kokios žmonių grupės dalis (kad ir pačios Juodosios Gvardijos nariai) ir žaidimas leidžia jiems sklandžiai dalyvauti ir asmeniniuose reikaluose, ir pasėdėti šalia mūšio sūkurio visada išlaikant tą patį stilių. Žaidimas net turi skyriuką su taisyklėmis, kaip žaidėjams suburti ir vadovauti grupuotėms.

Na, ir prieš išvadas, įdomus faktas. „Campaign Seeds“, aprašyti kažkur link knygos galo yra absoliučiai juokingi iš pilni klišių, net neįmanoma pagalvoti, jog kažkas juo naudos kaip parašytus (na, kažką aišku panaudot galima, bet ne visas siūlomas situacijas). Smagiausia istorija – prie kompanijos (kuri, kaip siūloma tiesiog kažkodėl yra vienoje vietoje (tavernoje?) ir nebūtinai vieni kitus pažįsta) prieina senukas, paduoda jiems tiek durklų, kiek yra žmonių ir numiršta. Durklų negalima išmesti ir tik personažai juos gali naudoti. Toliau siūloma pereiti į problemas kai visos frakcijos mieste ar kažkur kur vyksta veiksmas ieško šių durklų. Be jokio akivaizdaus preteksto likti kartu ir su ganėtinai keista pradžia, aišku gal ir įmanoma išvystyti neblogą žaidimą, tačiau labai abejočiau ar kas nors bandė šį variantą.


Na ir išvados. Sistema kaip sistema, nieko daugiau nepasakysi. Savi minusai, savi pliusai, tamsus ir mirtingas dnd pusbrolis. Ir tobulas šaltinis apie Black Company pasaulį. Ten net žemėlapis įdėtas, o Gvardijos pasaulio gerą žemėlapį rasti yra neįmanoma. Na ir aprašytos kalbos, šiek tiek apie tikėjimus. Ir Tonko taisyklės ;D

Saturday, 28 May 2011

"Įžanga" arba "Ką čia tokio aš rašinėsiu"

Turint omenyje, kad kaip tik šiomis savaitėmis išvis nieko nespėju, sumaniau, kad visgi ilgas svarstymas prinoko ir reikia pabandyti. Idėja, kurią turiu jau seniai - tai šioks toks teminis blogas, daugiausiai skirtas rpg sričiai, žaidimams, kuriuos vežiau, vedu ar vesiu ir papildomai informacijai apie juos. Visų pirma, kadangi ieškau svetainės kuri nesipyksta su manim, galbūt teks apsvarstyt kitus nemokamo blogo variantus, bet bet kokiu atveju blogas bus.

Niekada nebuvau žmogus, kuris viską ką pradeda ir pabaigia, todėl drąsiai spėju, kad šis blogas temps pusę metų ir tada išvis nugrims užmarštin.
Dėl naujienų dažinio, ką gi, paskutiniu metu meistrauju kas porą savaičių, tai manau panašus dažinis ir bus, na, nebent pradžioje dažniau, nes naujas idėjos pavertimas realybe įsikanda į miego sąskaitą ir spėjama daug daugiau nei paprastai. Aišku, visada malonu pasišnekėt su savim, tačiau, kartais norisi ir kitų nuomonių, todėl perspėju jog mielai skaitysiu visus komentarus, ir jei galėsiu, komentuosiu atgal.

Šiandieną RPG paliesiu tik trumpai ir apgraibomis. Pirmiausia tiems, kas su šiuo reiškiniu, dar lietuviškai žinomu kaip Vaidmenų Žaidimai, nėra išvis susidūrę, kalba eina apie tam tikro improvizacinio teatro ir stalo žaidimų mišinį. Asociacija nėra itin tiksli, bet šiai dienai užteks. :) Svarbiausia - niekada nebijoti sužinoti ir domėtis. Tiems, kas žino apie ką sukasi kalba, aš žadu pateikti pavyzdžių ir situacijų iš kampanijų ar vienašūvių. Nors ir nesu RPG guru, manau, kad pagaliau esu pasiekęs pakankamos kokybės ribą, kur žaidimai nebėra mykiančio ir nesusigaudančio meistro lygio. O tai tereiškia, kad pagaliau išdrįsiu turėt nuomonę. Na, jei visai tiksliai, pradedu turėti savo nuomonę įvairiais RPG klausimais.
Toliau, šiek tiek apie savo padėtį RPG pelkėje. Pirmas mano žaidimas vyko kažkada septintos klasės pabaigoje, ar aštuntoje klasėje, apie jį tikrai papasakosiu konkrečiau, nes puikiai atsimenu, nors ir datos tikrai nepateiksiu. Manojo pirmojo meistravimo patirtis vyko kažkada prieš šešis metus, lyg ir 2005 metų vasarą, kai teko į rankas perimti vtm'o žaidimą. Tiesą sakant meistravimo kokybė buvo baisi, bet man patiko ;) Na, o paskui buvo visaip, bet aš tikiuos apie tai irgi papasakot smulkiau, tik kada vėliau.

Ir pabaigai, „čiupinėtų sistemų sarašas”:
GURPS; DnD; Kariai ir Magai; (old)WoD - (WtA, VtM, HtA); t(new)WoD - (WtF, VtR); Over the Edge; RISUS; Dust Devils; Houses of the Bloodied; Sorcerer; Black Company d20; Don't Rest Your Head (Don't Lose Your Mind); Star Wars d20; Dark Heresy; Paranoia; Amber Diceless;
Namų gamybos sistemos, kurias teko meistraut:
Star Wars (RainDog); Wicher 4d4 (XXIcentury); Noble Blood (XXIcentury).