Sunday 21 August 2011

Vardai ir kaip juos lengva pamiršti





arba

„Nuo Snukio iki Seizachtijaus Peisistrato“



Šiandieną tikiuosi trumpai užkabinti vardus, kuriuos veikėjai sugalvoja sau ir vardus, kuriuos meistras karštligiškai bando atsiminti ir nesupainioti. Taip pat, pora ar trejetas žodžių apie neištariamus vardus ir komentaras apie dabartinio Juodosios Gvardijos žaidimo sąrašą.

Visiems meistrams yra gerai žinomas galvos skausmas kai prireikia daugybės personažų vardų, o dar blogiau, jeigu žaidėjai staiga ima šnekėtis su „dekoratyviniu“ personažu ir galiausiai į pirmą planą ištempia jo gyvenimą, šeimą ir pažįstamus, o tokį personažą reikia pavadinti, atsiminti ir dar jeigu prireikia sugalvoti vardus jo aštuoniems vaikams.

Teko matyti ir girdėti įvairiausių metodų atsitiktiniams vardams, vienį įdomiausių – žaidimo taisyklių knygos pradžioje surašytas autorių ir dirbusių prie projekto žmonių sąrašas (plačiau žinomose sistemose tai gera pusė a4 lapo) kurių vardus galima tiesiog pavogti (tiesa, reikia tikėtis, jog vardas įsimenamas), bei ganėtinai keistas metodas kai metami keli kauliukai ir staigiai keičiant raides modifikuojamas gautas rezultatas. Pastarojo pavyzdys, sutikus neaiškų personą, metame 2d6 ir išmetame 3 ir 6. Turime krūvą kvailų, bet greitų vardų kaip pavydžiui Šetris, Sikstras, Triše ir t.t. Gali netgi gimti normalus vardas-pravardė kaip Šeškas Trydalius, bet bendrai paėmus tokie metodai nėra labai efektyvūs ar įdomūs. (Jeigu aš kada per žaidimą pradėsiu naudot šį metodą prižadu rinktis tik Šeškus, o ne neištariamus konglomeratus, bet tuo pačiu tikiuosi, kad niekada gyvenime neprireiks). Pats esu naudojęs iš telefonų knygos išrinktą atsitiktinių vardų sąrašą, arba paprastiem personažam klijavęs paprastus iki nuobodumo vardus kaip Jonas, Pertras, Antranas, Martynas, Ona.

Vienas įdomesnių metodų, kokius teko naudoti, tai VtES (kolekcinių kortų žaidimas) kortos VtM žaidimui – atitinka temą, vardų dauguma į temą, nes veiksmas tą kart vyko Amerikoje. Prireikus naujo personažu ištraukdavau vampyro kortą iš didelės krūvos ir gaudavau ir vardą, ir portretą. Visus pažįstamus laikėme vienoje krūvoje, svarbiausius miesto asmenis – įmautėje stalo viduryje. Apskritai eksperimentas su vtes kortom man patiko, nes buvo galima net sukčiauti ir žiūrėti į kortoje surašytas disciplinas ir pagal jas parinkti vampyrams jų galias. Nedidelė šio reikalo bėda – praktiškai neįmanoma surasti kortos, kurioje pavaizduoto asmens išvaizda yra tinkama norimam pasirodymui, todėl teko tai spręsti iš kitos pusės, pirma rinkti personažų kortas ir po to, jau pagal jas galvoti jų veikimą, stilių ar kažkokias būtinas aprangos detales pabrėžimui ar kokiam kitam reikalui.

Horacijus ir Maksvelas buvo kertinės kortos, padiktavusios man paskutiniojo vesto VtM žaidimo jėgų balansą. Maxvelas – senas ir patyręs brujah, iškopęs į Čikagos miesto princo titulą (jį kortų krūvoje radau pirmą), tačiau sėdintis ten dėl pažadų kitiems klanams (mokamos disciplinos buvo visos tos pačios kaip kortos 3-5 lygmeniu, nors realiai neprireikė naudoti prieš žaidėjų personažus)*. Horacijus – iškarto sudarė turtingo ir lėtai, bet užtikrintai siekiančio savo tikslo vampyro įvaizdį visa būdinga Ventrue klanui tvirtumo ir politikos varomąja jėga. Atvykęs į miesto politinį žaidimą kiek vėliau nei Maksvelas, negalėjo tapti princu, tačiau jo tikslas – aiškus ir užtikrintas (disciplinos vėlgi atitiko kortą (2aus 5dom 5pre 5for))*. Horacijus žaidime tapo Čikagos senešalu, ir Ventrue klano tvirčiausiu vienytoju. Žaidimo pabaigoje Maxvelas krito nuo sabbato rankų, o visi klanai patyrė daugybę nuotolių. Išskyrus patikimai ir tvirtai stovėjusį ventrue klaną su Horacijum, išrinktu naujuoju miesto princu, priešakyje. Visas siužetas ir jo vingiai buvo taip stumiami to, ką pavyko išpranašauti surinkus primogenų tarybą ir pagrindinius miesto postus. Tam tikromis akimirkomis vardai užsimiršdavo, tačiau kortos visada visiems buvo po ranka ir visi greitai atgamindavo visus svarbius personas.

Na ir dar pora smulkmenų – viena jų – neištariami ir neįsimenami vardai. Abraxikmotas Anoverijus gal ir gali pasirodyti kaip mistiškas mago vardas, tačiau niekas jokiu gyvu taip jo nevadins ir meistras tokį vardą pamirš per keletą akimirkų. Taip, keistas vardas, vienintelis tarp visų personažų, gali suteikti tam tikro prieskonio asmenybei, tačiau ji arba turi turėti kokį lengvą trumpinį, arba pravardę. Nekromanceris Necrofobilocorpomotus, bus labai įdomus, jei jo visi patikimiausi tarnai laužys liežuvį tardami šią nesąmonę, o visi kiti vadins, pavyzdžiui Nemotu. (Nemotas nėra ypač geras vardas, bet bent pakankamai trumpas ir įsimintinas). Kaip dar vienas pavyzdžių – vienas vardų iš labai seno VtM – Vilniaus malkavianas „Rimantas Aleksandras v‘Atslovas Cirinavičius Kostiuška jaunesnysis“, reikalavęs iš visų vadinti jį pilnu vardu (vienintelis kitas kreipinys į kurį atsilieptdavo neįžeistas – bet koks Alekso/Aleksando variantas). Dar viena technika padaryti vardus įsimenamais – naudoti juos kaip asociacijas, pavyzdžiui poetas Homeras bus gan greitai įsimintas, tačiau gali visiškai netikti į žaidimo tematiką.

Asmeninės nuodėmės vardų fronte yra retas sumąstymas surasti įdomų vardą su paslėpta prasme. Naudotas metodas Dark Heresy sektoriui – lotynų kalbos žodynas, pakeičiant vieną ar kitą raidę. Kad visos planetos turėtų paslėptą pavadinimą. Jei atvirai – beprasmis laiką rijantis darbas ir įsimint nuo to tikrai ne lengviau. Kadaise žaidžiant pirmus dnd piktybiškai vadinau savo personažus pagal kvenjos žodyną. Dar blogesnis variantas, nes ne tik kad niekam nerūpi bet ir pačiam atsimint sunku. (galbūt išskyrus Nauro, kuris liko man kaip pusiau oficialus online žaidimų personažo vardas ir kartais visas ketvirtis nick'o)

Na ir pasigardžiavimui, Juodoji Gvardija. Nors kažkur ir slepiasi tokie vardai kaip Dortėja ir Ardata di‘Senžak, Elrodontas ir Prahbrindrahas Drahas, dažniausiai jie yra puikiai ir nepastebimai užglaistyti kaukėmis, kaip Sielgaudė, Keliauninkas, Valdovė ir panašiai. Čia vardas yra labai greitas procesas, o pati gražiausia jo dalis – pervadinimas. Šį žaidimą, priimta taisyklė, jog pusei žaidėjų pritarus galima pervadinti bet kurį kitą personažą į norimą pravardę. Lavonas tapo Duobkasiu, Blusa – Mimikne, Kablys – Zombiu. Tokie vardai labai lengvai prigija, labai gerai įsimena, o, ypač, jeigu vardas yra pakeičiamas, visi taip tą personažą tik ir tevadina. Aišku, staigaus vardo galvojimo atveju vis tiek tenka akimirką pagalvoti, bet blogiausiu atveju galima tiesiog apsidairyti ir pavadinti senų daiktų pardavėją Stalo Koja. Kol kas labiausiai asmeniškai įsiminę žaidėjų vardai iš visų trijų kampanijų – Kapeika (pervadintas iš bėglio dėl derybų dėl smulkių monetų), Žvirblis (mažas burtininkas), Nosis ( „Roply!!“), Triperis (samdinių būrio vadas), Tešmuo, Duobkasys, Mmiknė, Ūbagas (kilmingas su nuosavu dvaru).

--

*Ne, tik kai kurios kortos visiškai atitiko personažų disciplinų gabumus, tačiau pačios svarbiausios buvo didžiausi patarimai, nors visiems žaidėjams pasakojau, kad tai visiškai nesutampantys dalykai.

No comments:

Post a Comment