Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai
2011 birželio 10d žaidimas
Po šiokių tokių logistinių problemų, galiausiai pavyko pravesti antrąją sesiją. Jos metu aš jau nebestebėjau sistemos taip įdėmiai ir tiesiog norėjau pažiūrėti kaip ir kur nuves istorija. Minimalus komentaras dėl žaidimo aplinkos – šiaip butai turi šiokį tokį privalumą (privatumą) prieš kavines ar rikius, tačiau per tokį karštį geriau sėdėti ten kur yra kažkokia oro cirkuliacija, o ne vienas praviras balkono langas.
Sesijos pradžioje nedalinau jokios patirties ir neskirsčiau jokių taškų, ir, jei gerai atsimenu trys iš keturių žaidėjų užmetė akį į praėjusį pranešimą čia ir kažką atsiminė. Todėl prisiminimas prieš sesiją buvo trumpesnis ir gan greitas. Mano nuomone tai tikrai galės praverst, kai pagaliau pradėsiu ką nors kas trunka ilgiau nei dvi sesijos, ir tikiuos dažniau nei kas dvi savaitės. Po egzaminų.
Veiksmas vyko dviejose vietose – laive, kur Lavinija ir Adrihiel aiškinosi ar reikia palikti Voracijų užrakintą ar ne ir Aligator saloje, kur Ron rinko karius, negailėdamas išlaidų. Deja, bet viso ginčo, kurio pradžia buvo Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje, o pabaiga tam tikros paliaubos, nepavyks atpasakoti, nes daugumos nepavyko išgirsti. Tačiau Voracijus nepabijojo išreikšti savo nepasitenkinimo visais įmanomais būdais ir, kadangi visa tai vyko per gerą parą, visi žinojo, jog visų patogumų nebuvimas kajutėje nebuvo priimtinas.
Ron, supykęs ant grafo Gato už apskelbimą išdaviku, ir pats jį tokiu paskelbęs, paaukojo didžiulę dalį šeimos turtų, kad nusamdytų kariuomenę. Vakarop, jo sargybos kapitonas pranešė apie įsibrovėlius į pilį. Ron nepanikavo, o tiesiog užsidarė savo kambariuose prie įėjimo pastatęs sargybą. Jau visai vėlai jo miegamajame jį pasitiko žmogus su gobtuvu, pasiūlęs pagalbą kovoje prieš Gatą. Po neiglo pokalbio Ron sutiko ir sudalyvavo kraujo rituale, kurio kulminacijoje jam buvo įtektas kardas, „kuriuo bus lengviau nugalėti“.
Visi keturi susiėjo kiek vėliau, kai kartu su iš Raven salos atplaukusiais dar keliais laivais Adriehiel laipino motinos karius pakrantėje šalia Ron valdų. Įvyko trumpas pasitarimas tarp Ronui į pagalbą atvykusio liūto Leo, ravenų kariam vadovaujančio Vilio, Lavinijos, Adrihiel, Voracijaus ir Rono, kurių metu buvo pasikeista piktais žodžiais dėl Adrihgiel laivų išdavystės, tačiau buvo nuspręsta pirmiausia išspręsti Gato, o paskui ir barbarų kariuomenės problemas. Liūtas Leo pasisiūlė vadovauti pajėgoms, ir galiausiai tas jam buvo leista.
Voracijus, kol kariuomenė ruošėsi, išsiuntinėjo pasiuntinių į savo tėvų žemes Raven saloje, taip pat dalį žmonių suorganizavo išlaisvinti mažoje saloje, kurioje buvo palikti markizo laivai sulaikytų belaisvių pasiūlant jiems progą dirbti jam. Owl, nors ir bandė prisiminti ką galėjo apie Leo genealogiją, kurią jis kažkaip keistai papasakojo, tesugebėjo užsirašyti, jog reikės kažkada pasižiūrėti, o visą likusį laiką nepaprastai džiaugėsi vėl būti ant žemės.
Adrihiel, prieš puolant Gato pajėgas pasiuntė savuosius laivus užimti miesto uosto, ir ateiti Gato armijai, žygiuojančiai prieš barbarus, iš nugaros. Tuo metu pagal Leo karo planą įvyko mūšis, smaigalyje dalyvavo Rono pajėgos, kurioms per ilgą ir sunkią mūšio laiką pavyko pasiekti patį Gatą, ir Ron sugebėjo nusmeigti grafą savo kardu praradęs dešinę ranką. Kadangi Leo stengėsi neaukoti vyrų ir žaidė manevrų karą visur, išskyrus centrą, kai šaukliai pradėjo pranešinėti apie Gato mirtį, pavyko nuraminti visus ir sudaryti bent laikiną taiką.

Ši bendra armija, Leo primenant, jog reikia neleisti barbarams pasiruošti, iškart pasuko link laukinių pajėgų, kurių keli būriai jau buvo prisiartinę arčiau. Barbarai greitai pradėjo trauktis atgal, ir visi kovoję pirmose gretose, kaip pavyzdžiui Lavinija, atkreipė dėmesį, jog šitie priešakiniai būriai ginkluoti prasčiau nei ankščiau.
Galiausiai, temstant, bendra kariuomenė pasiekė barbarų stovyklą krante, kuri jau buvo apleista, neskaitant pavienių pajėgų likučių, o jūroje degė barbarų laivai, juos supo nepažįstamas laivynas.
Visi mūšiui vadovavę baronai susirinko ant kalvos, greitosiomis pastatytoje palapinėje. Dalis baronų, atsigėrę vyno, nešioto baronams po kovos, įskaitant Adrihiel, viso pokalbio metu jautėsi negerai ir mažiau šnekėjo. Leo visiems džiaugsmingai pranešė, jog jo tėvas Liucijus su savo laivynu atvyko jiems į pagalbą ir visi baronai turėtų padėkoti naujajam markizui už jo pagalbą ir prisiekti jam ištikimybę.
Kol baronai bandė, tiesa nevisi, prieštarauti, Ron suvokė, jog kardo magija padėjusi jam mūšyje įpareigoja jį tą dieną klausyti Liucijaus ir Leo, nors jis ir puikiai suprato, kad tai ritualo, davusio jam ginklą dalis. Daugiausiai prieštarauti pradėjo Voracijus, o tuo metu Liucijus su palyda atėjo į kalno viršūnę. Ten Liucijus pasiskelbė esąs Gato sūnus, žinojęs tėvo nedorus ketinimus ir atėjęs padaryti tvarkos, beigi, dingus markizui
Po neilgo pokalbio visi prisiekė naujajam markizui ištikimybę, o Voracijus sugebėjo pabėgti žemyn į stovyklą ir išsivedė dalį pajėgų priklausiusių raven giminei, ir iškart patraukė į salos sostinę, užimti buvosios Gato tvirtovės, tikėdamasis ją pasiekti ankščiau už Liucijų su jo sūnum. Ron grįžo į savo valdas, Adrihiel, į tėvo miestą, kur rado mirtinai sužeistą tėvą, kuris galbūt ir būtų atsilaikęs, jei ne ankstesnis jos ir Ron laivų išplaukimo smūgis uosto gynybai.
Lavinija tuo metu keliavo lėtai kartu su Liucijum, bendraudavo įvairiomis temomis, gretinosi prie naujojo markizo ir jo sūnaus.
Voracijus, praradęs didelią dalį pajėgų sugebėjo užimti Gato tvirtovę, kur tebuvo standartinė įgulą ir visą laiką bandė susikviesti daugiau pagalbos. Ron atsisakė ir grįžo į savo žemes, Lavinija sutiko pamėginti nuonuodyti bent Leo,o Adrihiel atplaukė su laivais. Tačiau Voracijus, kadangi jo generolai buvo pasteni už Leo turimus, sunkiai laikėsi apsiaustas Gato pilyje. Laimei Lavinija pranešė apie grotą pro kurią laivai gali patekti į pilį, todėl praėjimai buvo surasti ir užbarikaduoti nespėjus kariams prasiveržti vidun iš pilies gilumos. Tuo metu Adrihiel, susitikusi su kitais Raven laivais, bei jau matytais iš barono paimtais laivais, kuriems dabar vadovavo voracijaus žmonės, pabandė bent nuskandinti dalį Liucijaus didžiulio laivyno, tačiau po pirmo nesėkmingo susidūrimo jūroje, nors ir pridengiant tvirtovės pabūklams, teko trauktis. Adrihiel susinervinusi išplaukė su saviškais laivais Afrikon, palikusi likimo valiai Voracijaus laivus.
Lavinija tuo metu susitiko pietums su Leo ir, pati prieš tai išgėrusi priešnuodžio, kartu su juo išgėrė užnuodyto vyno. Deja, jai vykstant iš stovyklos, buvo susigriebta, kas kaltas dėl Leo traukulių ir mirties, ir Lavinija buvo paskelbta išdavike.
Kadangi be sūnaus vadovauti pajėgoms Liucijus nesugebėjo staiga paimti pilies, jis tiesiog ją apšaudė iš laivyno tol, kol viena siena pradėjo byrėti. Voracijus, supratęs, jog nors ir pilį paimti bus sunku, Liucijaus pajėgų tam užteks, todėl galiausiai nulenkė galvą prieš naują markizą ir išsiuntė jam derybų prašymą.
Po taikos sudarymo ir Voracijaus ir Liucijaus sargybos nužudė vienas kito pasiųstus žudikus, nors vienas kitam apie tai taip ir nepasigyrė.
Taip ir baigėsi istorija, su nauju Markizu Liucijum, Voracijum, kuris gavo buvusias Adrihiel tėvo žemes, Adrihiel, kuri vėl išplaukė į tolimas pietų šalis, Lavinija, kuri pabėgo iš salos į tėvų giminės žemes, galbūt net svarstyti Owl giminės įsikišimo į karo nuniokotą salą, ir vienarankiu Ron, kurio žemės praktiškai padvigubėjo, perėmus mirusių kaimynų valdas.


Apskritai sesija man patiko mažiau nei prieš tai buvusi, ypač kai pabaigoje tapau auka problemos, kai lyg ir visi atsisakė kariausti toliau, bet Voracijus dar bandė kažką pasiekti, ir visi kiti žaidėjai šiek tiek atsainiai svarstė galimybes jam padėti. Ron netgi nesikišo į paskutinį karą, todėl realiai paskutinis pusvalandis bent jam buvo visai neinteraktyvus, nors jis ir gavo atsisakyt keltą kartų laiškais tarp jo ir Voracijaus.
Bendras vaizdas man kaip ir patiko, ypač kai visi žaidėjai atidavė Leo vadovavimą armijoms, turėdami omenyje, jog pas jį labai geri armijos vadovavimo sugebėjimai. Ne iki galo patiko Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje sesijos pradžioje, nes truputėli trūko vidinių žaidimo argumentų juo taip stipriai nepasitikėti, nes viskas rėmėsi jo deklaracija man apie planus išlaisvinti belaisvius slaptame Gato salos uoste (kuriuo, taip ir nepavyko žaidėjams išsiaiškinti naudojosi ne Gatas, o Liucijus) ir pasiimti laivus sau su jų ir savo giminės žmonių pagalba.
Epilogas vėlgi šiek tiek šlubavo dėl praktiškos pusiausvyros nusistovėjimo tarp Liucijaus ir Voracijaus, nei vienas nebeturėjo geneliaus generolo, vieno pajėgos viršijo kito keturis kartus, bet Gato pilis buvo labai gerai įtvirtinta ir paruošta ilgai apgulčiai. Vieninteliai 50 Liucijaus laivų turėjo kažkokios svarios galios ir tai praktiškai tik bombarduojant tvirtovę iš jūros, kas, jeigu būtų užsitesę, būtų kainavę ne vieną ir ne du laivus. Nors tam tikra prasme taika buvo pagal žaidimo dvasią.
Turuti gaila, kad nei Adrihiel nei Lavinijai nepavyko gauti grafienės titulo, nes buvo sudaryta sutarti panaikinti visus kitus pretendentus, o likus dviese jau žiūrėti.

Žaidėjams rašyčiau devynetą su minusu, sau už sesiją aštuonetą.
Bendrai paėmus žaidimas vertas devynių baronetų iš dešimties.
Sistemą būtinai kada panaudosiu. Galbūt per kokią rpg fiestą. Pamąstymas ateičiai – jeigu tai trumpas žaidimas, turėti sąrašiuką npc prieš žaidimą ir liepti kažkiek ryšių pasirinkti iš sąrašo. Taip galima turėti tvirtesnį siužetą, nors iš kitos pusės nėra sunku pagal pasirinkimus pakaitalioti npc gimines.

Hmm, nemanau kad pavyko trumpas aprašymas. Kitą kartą matyt reiks siužetą tiesiog surašyt punktais, o ne rišliu tkestu ir pašnekėt apie kokias konkrečias scenas, arba dar kažkaip...