Noble Blood priedas

arba "Kaip XXIcentury gyvatės paviksliuką iš kažko pavogė"

dar vienas kiek trumpesnis įrašas. Ilgai sėdėjęs ir galvojęs kaip kilus nepaaiškinamam poreikiui meistrauti keletą Noble Blood žaidimų aš galėčiau dilinti patirties taškus ir panašius dalykus, nusprendžiau sukelti tas mintis ant popieriaus.

Taip atsirado ganėtinai simplistinis veikėjo lapas, na, o tiksliau jo antra pusė.
Kartu su maketavimu aš truputėlį pasielgiau drąsiai ir pasivogiau gyvatės paveiksliuką iš interneto, tačiau kadangi čia visgi asmeninis naudojimas ir aš iš to ne tik kad nesitikiu, bet greičiausiai niekada ir negausiu jokių pinigų, tikiuosi, jog savininkas nesupyks. (Aišku Lietuvoje tas vis tiek niekam nerūpi.)

Norint suprasti apie ką eina kalba, reikėtų pasiieškoti pradinio įrašo apie Noble Blood, ten kabo šioks toks komentaras.

Vienintelis pakeitimas visoje sistemoje, labiau moralinis negu realus, tai pakeisti metimą taip, kad septynetas irgi skaičiuotųsi kaip sėkmė. Tokiu atveju vietoj vidurkio n0,(3) gauname n0.(4) ir žaidėjams nebėra taip liūdna nieko neišmesti.
Jeigu šiek tiek rimčiau, tai manau, jog mesti xd10, kur x yra turimų taškų atitinkamoje skiltyje skaičius (žiūrėti pgr veikėjo lapą) veikia ir yra laiko patikrintas būdas. Sėkmes skaičiuojamos kauliukams iškritus 7, 8, 9 ir 10, bei už kiekvieną 10 metamas papildomas kauliukas. visi metimai atliekami dvikovos principu -> atliekami du metimai, kiekvienas už vieną pusę ir lyginamas sėkmių skaičius. Tai - visa sisteminė dalis.

Kas yra naujoje veikėjolapio pusėje:
Naujoje pusėje yra visų pirma, numatyta galimybė susikurti šeimą, kur reikšmės pradeda turėti ir antra pusė ir pirmagimis (kuris savo ruožtu gali duoti pliusą tik jūsiškiam arba jūsų antros pusės herbo "kuruojamai" sričiai.)
Nedidelis komentaras - Lover gali sutapti su Spouse, bet gali ir nesutapti. Esu įsitikinęs, kad jau vien tai gali sukelti įdomių istorijų kampanijos metu.

History - skiltis skirta surašyti bet kokiems tiesioginiams ir svarbiems įvykiams. Jie dažniausiai kabo ant kurio nors herbo ir jam tiesiog duoda nurodytą pliusą, kuri reiktų perpaišyti į pagrindinį veikėjo lapą. Tai amžinas xp, kuris duodamas pvz už Skerdynes Ant Juodo Tilto (+1 spider or bear)

Servants - tai laikinas ir lengviau dalinamas ir prandamas xp. dažniausiai tai simbolizuoja vieną arba kelis tarnus konkrečiam herbui stiprinti. tai taip pat gali būti kažkokie artefaktai, pavyzdžiui ritualais sustiprintas kardas. Jų efektas tiesiog pakeičia tradicinį reitingą. T.y. apsauginis nepravers jeigu mokate kardo meno daugiau negu 3. Na, aišku, čia reikia vadovautis logika. Jis tokiu atvėju dalyvautų kovoje bei kiek darytų įtaką meistro sprendimui. Bet apskritai tarnų paskirtis yra užpildyti skyles, kur jūsų personažas nėra gabus. (tarnai būna tik 2 arba 3 taškų reitingo)

Title, Army, Land, Enemy, Navy, Treasure ir Spies yra skirti matuoti resursus, kuriais keičiamasi ir kurie prarandami bei gaunami. Jie skirti fiksuoti nuostoliams ir įplaukoms, realiai atitinka daugumos žaidimų "Equipment" skiltį. Kiekvienas taškas simbolizuoja eksponentinį kilimą.
Reitingų dydį gali padėti įsivaizduoti Titulo paaiškinimas:
1 taškas - baronetas
2 - baronas
3 - grafas
4 - markizas
5 - hercogas
6 - karalius
panašia proporcija kyla ir kiti dalykai.

galima pastebėti, jog, pavyzdžiui, Armija lyg ir yra paminėta pagrindiniame lape. Tačiau Liūto herbas išplėstinėje versijoje reiškia armijos dydį žaidimo pradžioje, bei gebėjimą ją pildyti ir atstatyti. O jau konkretus army reitingas nurodo armijos būklę. Tokiu atveju konvertavimas yra taip pat paprastas, norint apskaičiuoti pradinius resursus:
1-3 Liūto herbo taškai atitinka 2 taškus Army
4-6 Liūto herbo taškai atitinka 3 taškus Army
7-9 Liūto -> 4 Army
10-12 Liūto -> 5 Army
6 Army atinka milžiniško dydžio ordas, kurių paprastai joks lordas ar karalius nei taikos nei karo metu neturi.
1 Army - reiškia apsauginius ar armijos užuomazgas, likučius po pralošto mūšio.
(Analogiškai Aligator -> Navy, Dragon -> Treasure, Raven -> Spies)


Taip pat, Noble Blood sistemoje, kelis paskutinius žaidimus naudojau mechaniką, kurios principas - pakeisti neturimą reitingą artimiausiu jo analogu, tiesiog padalinus per pusę.
Taip Owl gali pavaduoti Spider, Spider gali pavaduoti Raven ir panašiai. Svarbu šiuos sprendimus daryti meistrui, o ne žaidėjams.

Tai tiek šį vakarą.

Po RPG fiestos #2 dalis

arba „Kaip XXIcentury Remhiros klausėsi“

Šitas įrašas bus trumpas.

Per fiestą dėdė Remhira dalinosi gera praktika. Pusę valandos jis pašnekėjo Paskaitą-masterklasę "NPC socialinių santykių generatorius." Kalbėta buvo apie paprastą ir simplistinį metodą sugeneruoti keleto skirtingų ne žaidėjų personažų arba frakcijų tarpusavio santykius. Apskritai aš nesu prieš atsitiktinį generavimą, bet kartais atrodo sėdėt ir rident 50d20 gali nusibosti. Na, jeigu būtų kompiuterizuotas variantas...

Visa metodo esmė, paišoma lentelė, kurioj surašomi visi generuojamų santykių dalyviai, vienas dalyvių gali būti koks nors žaidėjas arba jie visi. Tada mėtant d20 gausim tarpusavio santykius 16-20 yra sąjungininkai, 6-5 yra pikti priešai, o 3-1 reiškia atvirą konfliktą. Tokios lentelės grožis nebuvo jos paprastumas kaip priemonės sugeneruoti fone vykstančius konfliktus, tačiau įdomumas atsiskleidė bandant išanalizuoti kiekvieną karą atskirai, kai galima išsirašyti abi kariaujančias puses ir pažiūrėti kas kam palankesnis ir ką tokius žaidėjams reikia judinti, ką tokius kiršinti ir kam tarnauti.

Panaudojama ruošiant kampanijas ar vienašūvius, bei kai reikia kažkokių fone vykstančių įvykių.

Deja, tačiau neturiu ir nemačiau, kad kas nors darytų lentos kurioje Remhira paišė lenteles nuotrauką, tačiau valandą veikęs ne tai ką reikėtų, o tai, kas užplaukė, aš suprogramavau elementarią programą generuojančią tokias lenteles ir iškart surašančią visus karus.

Nuorodos galima ieškoti dešinėje apačioje, paslėpta po pavadinimu Remhiros Socialinis Generatorius.

Iš techninės pusės, man visiškai negaila kodo, nes ten realiai nieko nėra jei įdomu, prašykit. Kada nors, kai laiko atsiras (vėl užplauks kas nors) reikės perdaryti viską taip, kad blogger.com su juo mažiau pyktųsi.
P.s. aš ir mano programos nelabai mėgstam lietuvių kalbos programose. Gan daug problemų suprogramuot.

Po rpg fiestos

Fiesta šį kartą buvo vidutinio dydžio, išviso devyni žaidimai. Pačiam teko pažaisti VtM žaidime pagal Houses of the blooded taisykles. Ganėtinai įdomus eksperimentas, tačiau meistro siužetas nusistūmė į šalį labai greitai.

Žaidimas kurį vedžiau pats, naudodamas kažkur šitame tinklaraštyje jau aprašytą sistemą Noble Blood. (Artimiausias įrašas turėtų būti apie tai, kaip šitoje sistemoje veikia xp, arba dar tiksliau, kaip tobulinti veikėjus tarp sesijų) Žaidimas buvo kiek chaotiškesnis nei aš tikėjausi vien dėl to, jog aš draugiškai priglaudžiau nelaimingus žaidėjus, kurių meistras neatvyko. Tai buvo septyni žaidėjai prie stalo, o tai yra mano moralinis maksimumas žaidėjų. Nors aš atsimenu kai žaisdavau pirmuosius dnd, mūsų yra buvę net dvylika, bet tada tiek dėmesio kiekvienam ir yra. Norėčiau atsiprašyt Kristijono, nes jis sudarė įspūdį, jog išėjo po pirmos sesijos ir kai negrįžo iškart, shizzaras greit priglaudėm visus bemeistrius vargetas pas mane ir Kristijonas jau netilpo. (nors aš ir pasiūliau proga pabūt labai minimaliu npc.

Komentarus apie žaidimą jei tokių bus neskaitant to ką aš paprastai parašau fantastikos forume po fiestos čia aš arba nekartosiu, arba parašysiu dar vėliau, o šiandieną tiesiog paviešinu savo užrašus ir pasiriuošimą fiestai.

Pasiruošimą sudarė handoutai, kurių vienas apspręsdavo arba tėvą arba motiną (jų turėjau dvylika, nes tai buvo tiesiog visi (iskyrus porą) svarbiausi ne žaidėjų personažai siužete, tai 7 daviau žaidėjams), o kitas – mentorių arba draugą. Tai buvo skirta tam, jog priskirti žaidėją prie vienos iš keturių pusių (Vilkų, Erelių, Lokių ir Neutralių).

Taigi, visi galimi tėvai ir motinos, du skirtingi draugai,mentoriai ir užsieniečio lapelis:

Grafas Vladas (Vladislavas) (herbas - erelis)

Grafas gyvena nuo neatmenamų laikų erelių giminei priklausančiame slėnyje kalnų pakraštyje. Jo žmona – Jadvyga išdidžiai nešioja pelėdos herbą. Kilus konfliktui tarp grafų Ostomiro Lokio ir Michailo Vilko, Vladas laikėsi neutralumo tol, kol Ostomiras pabandė pasinaudoti perėja tarp kalnų. Vladui atsisakius suteikti praėjimą kariuomenei, grafas lokys pabandė pramušti kelią jėga. Žmonės šneka, kad Vladas pats asmeniškai sužeidė Ostomirą, tačiau pats Vladas net nebuvo mūšio lauke.

Tavo tėvas – Grafas Vladislavas Erelis, mokinęs viską sverti ir laikytis atokumo. Vladas šiuo metu yra Keturių Vėjų Šventykloje kalnuose, deda aukas seniesiems dievams, į derybas pasiuntęs grafienę Jadvygą. Derybų metu – svarbiausia – neutralumas ir tai, jog erelių valdos nesumažėtų.

Sisteminis komentaras: Motina gali būti Pelėda Jadvyga arba apskritai kažkas iš kitos giminės (priminti tai meistrui porą kartų, jei taip atsitiks). Tai tiesiog reikš buvimą pripažintu, bet ne pačiu svarbiausiu grafo vaiku.

Grafienė Jadvyga (herbas - pelėda)

Grafo Erelio Vlado žmona. Atvykusi iš tolimesnių ir šiltesnių kraštų turėjo priprasti prie vietinių papročių ir klimato. Yra pagrindinė Erelio Vlado patarėja, erelių giminei priklausiančiame slėnyje juokaujama, jog grafas tuoj pasikeis šeimos herbą į pelėdos. Konliktui tarp Ostomiro (lokys) ir Michailo (vilkas) įsiplieskiant, pasirūpino, kad slėnis kalnuose ir įvairios perėjos kalnų pakraščiuose būtų akyliau saugomos. (Antroji grafo Vlado žmona, pirmoji seniai numirusi)

Tavo motina – Grafienė Jadvyga Pelėda, vertinanti žinias, stebėjimą ir pasiruošimą. Ji vyksta atstovauti Vladą ir erelių giminę derybose Upių Tvirtovėse. Derybų metu svarbiausia stebėti ir reaguoti taip, jog giminei nebūtų problemų.

Sisteminis komentaras: Tėvas gali būti Erelis Vladas arba apskritai kažkas iš kitos giminės (priminti tai meistrui porą kartų, jei taip atsitiks). Tai tiesiog reikš buvimą pripažintu, bet ne pačiu svarbiausiu grafo vaiku.

Baronetas Zbignevas (herbas - erelis)

Vyriausiasis Erelio Vlado sūnus. Jo motina – mirusi Vilkė, mirusi gimdydama. Zbygniavas – karšo būdo ir mėgsta dvikovas bei turnyrus. Niekada nevaidino labai reikšmingo vaidmens grafo Vlado dvare, tačiau kaip vyriausias ir vienintelis sūnus iš Vlado pirmosios santuokos dar gali sulaukti tėvo dėmesio.

Tavo tėvas – Baronetas Zbignevas Erelis, mokinęs drąsos ir atkaklumo. Jis atvyko į Upių tvirtovę tikėdamasis sudalyvauti turnyre ir stebėti svarbiausios dvikovos tarp vilkų ir lokių atstovų. Derybų metu svarbiausia žiūrėti savęs ir erelių šeimos.

Sisteminis komentaras: Galima „sukčiauti“ ir iš tėvo ateinančius +3 prie Erelio, pakeisti į +2 erelio ir +1 vilko. Galima ir nepakeisti. Prašyčiau informuoti ;)

Baronas Glebas (herbas - lokys)

Mirusio Grafo Ostomiro Lokio sūnėnas, yra vienas iš didžiausių pretendentų į grafo titulą (Grafo vienintelis palikimas – nesantuokinė dukra Mira). Markizui Bismarkui Varnai palaiminus, jo noras gali ir išsipildyti. Baronas Glebas žada asmeniškai dalyvauti dvikovoje, kuri vyks greta derybų. Jo artimiausias konkurentas į lokių Grafo titulą yra Baronas Riurikas, kuris nors ir dvikovoje nedalyvaus, bet bus vienas pagrindinių derybų šnekorių.

Tavo tėvas – Baronas Glebas Lokys. Jis vienas tvirčiausių šio krašto žmonių ir išmokino užsispyrimo ir stabilumo. Derybose svarbiausia, jog nesumažėtų Glebo šansai tapti Grafu Lokiu.

Sisteminis komentaras: Viskas įprastai.

Baronas Riurikas (herbas - lokys)

Mirusio Grafo Ostomiro Lokio sūnėnas, yra vienas iš didžiausių pretendentų į grafo titulą (Grafo vienintelis palikimas – nesantuokinė dukra Mira). Markizui Bismarkui Varnai palaiminus, jo noras gali ir išsipildyti. Baronas Riurikas yra pagrindinis derybų dalyvis atstovaujantis Lokių giminę. Riurikas tikisi derybų metu įrodyti lokių giminei ir Markizui Bismarkui, jog jis vertas grafo titulo. Jo artimiausias konkurentas į lokių Grafo titulą yra Baronas Glebas, kuris dalyvaus dvikovoje Upių Tvirtovėje.

Tavo tėvas – Baronas Riurikas Lokys. Jis vienas labiausiai užsispyrusių žmonių, tačiau taip pat draugiškas ir atsipalaidavęs. Derybose svarbiausia, jog Uostamiestis liktų lokių giminėje.

Sisteminis komentaras: Viskas įprastai.

Baronetė Mira (herbas - lokys)

Mirusio Grafo Ostomiro Lokio vienintelė atžala - nesantuokinė dukra, deja neturinti teisės pretenduoti į grafo titulą. Tačiau jos didikiška kilmė pripažinta dėl jos proto ir jėgos derinio, kuris ją padaro svarbia Lokių giminės nare. Jos pusbroliai Riurikas ir Glebas yra du pretendentai į grafo titulą.

Tavo motina – Baronetė Mira Lokė. Visko pasiekusi savo pastangų dėka, išmokino niekada nenusileisti ir nepasitraukti. Derybose svarbiausia, jog Riurikas ir Glebas vienas kito neužmuštų.

Sisteminis komentaras: Viskas įprastai.

Grafas Michailas (herbas - vilkas)

Grafas Michailas Vilkas buvo pirmasis paskelbęs karą Grafui Ostomirui Lokiui. Tačiau kai atėjo Markizo Bismarko Varnos įsakymas nutraukti beprasmę kovą ir staigiai išspręsti konfliktą kitais būdais, Grafas buvo pirmasis, kuris pasiūlė derybas ir dvikovą, apspręsiančią Uostamiesčio likimą. Jo žmona Grafiena Ana Drakonė meldžiasi už jo saugumą Keturių Vėjų Šventykloje seniesiems dievams.

Tavo tėvas – Grafas Michailas Vilkas, jauniausias, tačiau tvirčiausioje padėtyje esantis Grafas. Jo žemės turtingesnės už kitų ir jeigu Uostamiestis po šimto metų pertraukos atiteks vilkams, gali ateiti laikas suvienytos ir turtingos šiaurės vizijai.

Sisteminis komentaras: Motina gali būti Drakonė Ana arba apskritai kažkas iš kitos giminės (priminti tai meistrui porą kartų, jei taip atsitiks). Tai tiesiog reikš buvimą pripažintu, bet ne pačiu svarbiausiu grafo vaiku.

Grafienė Ana (herbas - Drakonas)

Grafienė Ana Drakonė yra grafo Michailo Vilko žmona. Iš jos tėvo paveldėti turtai ir mokslai sutvirtino Michailo Vilko padėtį šiaurėje. Žmonos prašomas grafas Michailas surado pretekstą paskelbti karą Ostomirui Lokiui. Jeigu Vilkų giminei (reikia suprasti grafui ir grafienei) atiteks Uostamiestis, gali išsipildyti Anos svajonė būti markize ar net kunigaikštiene. Tačiau prekyboje ir ambicijose reikalinga kantrybė. Grafienės pusseserei Katerinai priklauso Upės Tvirtovės.

Tavo motina – grafienė Ana, jauniausia ir turtingiausia grafienė. Išmokinusi kantrybės ir pinigų svarbos. Šiuo metu nuvykusi Į Keturių Vėjų Šventyklą, tikisi sulaukti dievų prielankumo sau ir savo vyrui.

Sisteminis komentaras: Tėvas gali būti Vilkas Michailas arba apskritai kažkas iš kitos giminės (priminti tai meistrui porą kartų, jei taip atsitiks). Tai tiesiog reikš, jog oficialus tėvas vis tiek yra Michailas, nors pikti gandai vis tiek nenustos plaukioti. Tokiu atveju heritage gali būti tik Vilko arba Drakono.

Baronetas Nikolajus (herbas - Vilkas)

Grafienės Anos Drakonės ir Grafo Michailo Vilko vyriausias sūnus. Hercogo patvirtintas Grafo Vilko titulo paveldėtojas. Tačiau nesielgiantis taip, kaip dera būsimam grafui – pernelyg drąsus, įžeidus ir pasiryžęs kautis. Asmeniškai dalyvavo visuose įmanomuose susirėmimuose kare ir prarado porą kairės rankos pirštų.

Tavo tėvas – Baronetas Nikolajus Vilkas, išmokinęs kvėpuoti kartu su kardo kirčiais. Ne pats geriausias ir rūpestingiausias tėvas, tačiau būsimas grafas. Tėvas nusivils, jeigu visų derybų ir dvikovų Upių Tvirtovėse metu nė kartą neištrauksi kardo.

Sisteminis komentaras: heritage gali būti tik Vilko. Tavo amžius yra 15-16 metų.

Baronas Federikas (herbas - Varna)

Baronas Federikas Varnas atvyko iš pietų kraštų, kur yra daug šilčiau negu šiaurės užkampyje, Markizo Bismarko įsakymu, prižiūrėti derybų tarp grafų Vladislavo Erelio, Ostomiro Lokio ir Michailo Vilko. Deja, Ostomiras Lokys mirė dėl žaisdų Federikui dar neatvykus. Markizo siūstoje delegacijoje taip pat vyksta Baronetas Francis Voras.

Tavo tėvas – Baronas Federikas Varnas, atvykęs prižiūrėti ir stebėti visko. Derybų ir Dvikovų metu svarbiausia yra stebėti kitus ir siekti taikos.

Sisteminis komentaras: Viskas įprastai. Paprašyti manęs užsieniečio lapelio.

Baronienė Katerina (herbas - Drakonas)

Baronienei Katerinai priklauso Upės Tvirtovės. Tai – trys bokštai iš kurių vienas yra saloje upės viduryje. Sala ir abu upės krantai yra sujungti tvirtu juodo akmens tiltu, kurio pastatymo laikas neužfiksuotas jokiuose raštuose. Upės Tvirtovės tai šiaurės centras (riba tarp vilkų, erelių ir lokių giminių), kuris visada sugebėdavo išlikti tvirtas ir nepaliestas karo. Baronienė Katerina valdo šį prekybinį kelią ir jos neutralumas buvo derybų veiksmo vietos parinkimo priežastis.

Tavo motina – Katerina Drakonė, vedusi kelis kartus ir turinti gan daug palikuonių. Tai baronienė, kuriai tik šiek tiek trūksta iki Grafienės titulo, tačiau ji niekada jo nesiekė aktyviai, tačiau derybų metu tai gali pasikeisti. Aišku, šiuos gandus žino tik artimiausieji giminaičiai ir vaikai. Jeigu Baronienė Katerina Drakonė gaus Uostamiestį į savo rankas, grafystė garantuota.

Sisteminis komentaras: Viskas įprastai.

Baronetas Francis (herbas - Voras)

Baronetas Francis Voras atvyko iš pietų kraštų, kur yra daug šilčiau negu šiaurės užkampyje, Markizo Bismarko įsakymu, padėti Baronui Federikui prižiūrėti derybų tarp grafų Vladislavo Erelio, Ostomiro Lokio ir Michailo Vilko. Jo rolė visame derybų fone yra niekinė, tačiau Baronetas iš tiesų atvyko tyrinėti Juodojo Tilto jungiančio Upės Tvirtoves.

Tavo tėvas – Baronetas Francis Voras, atvykęs tyrinėti paslėptų šiaurės paslapčių. Jo pirmoji stotelė, tai Upės Tvirtovė, paskui Keturių Vėjų Šventykla. Nors tėvas ir nepasakojo tau visko, žinai, jog jis ieško kažkokio brangakmenio vadinamo Užšalusia Liepsna, tačiau minėti tokius dalykus pirmam nepažįstamiems žmonėm būtu neatsargu.

Sisteminis komentaras: Viskas įprastai. Nesigirti visokiom liepsnom visiems į akis. (Taip, čia buvo nesisteminis komentaras ;D) Paprašyti manęs užsieniečio lapelio.

Tėvas Grigorijus Voras

Keturių Vėjų Šventyklos šventikas

Mentor/Friend pasirinktinai.

DĖMESIO: šis draugas ar mentorius yra ypatingas - Viskas, ką čia perskaitysite slapta kitiems žaidėjams.

Šis šventikas dažniausiai surandamas Keturių Vėjų Šventykloje, arba pėsčias vaikštantis po kaimus ir žmones. Grigorijus Voras žinomas tuo, jog yra atsisakęs barono titulo ir išėjęs tarnauti šventyklose. Kartais Grigorijus apsiima mokyti jaunus kilminguosius.

Vieną dieną jis pasivedė tave į šoną ir pasakė, jog nedidelis randas ant tavo kairės rankos delno, yra žymė, kuri reiškia galimybę valdyti dalinai prarastus kraujo magijos kerus. Ši magija buvo prarasta šimtmečius, tačiau turi atgimti ir Tėvas Grigorijus yra vienas iš ieškančių šio atgimimo ženklų. Tavo žinios šia tema yra labai mažos, tačiau Grigorijus yra skaitęs, jog jeigu „Juodasis Tiltas ims verkti krauju, magija vėl suliepsnos.“ Jeigu pavyks kažką panašaus pamatyti, tokiu atveju jis prašo atvykti į Keturių Vėjų Šventyklą kaip tik įmanoma greičiau.

Baronetas Rasputinas Voras

Senas baronetas be žemių ir turtų, turintis tik žirgą ir jokios šeimos.

Mentor/Friend pasirinktinai.

DĖMESIO: šis draugas ar mentorius yra ypatingas - Viskas, ką čia perskaitysite slapta kitiems žaidėjams.

Baronetas yra gan retas reginys, tačiau lankęsis tavo namuose. Ganėtinai nuobodus pašnekovas pavirto labai susidomėjusiu, kai spaudžiant tau ranką viename iš jo žiedų sublizgėjo nedidelė liepsna (brangakmenio spalvą ir išvaizdą gali pasirinkti pats, jeigu kada iškils koks klausimas). Paprašęs saugoti paslaptį jis tą žiedą padovanojo Tau ir papasakojo, jog tai yra ženklas, jog į pasaulį sugrįžta pamiršta magija.

Yra sena ir pamiršta legenda, jog paskutinis Šiaurės Karalius savo karūną sudegino karščiausiuose magiškose liepsnose ir šią liepsną, parijusią aukso ir rubinų karūną tarsi ji būtu buvusi medinė sušaldė savo širdies krauju. Kodėl karalius tą darė nežinia, tačiau nuo tos dienos iš pasaulio ėmė dingti didžiausios magijos paslaptys, kurių tik likučius yra pavykę išsaugoti. Žiedas žymi, jog Tau lemta naudoti senąsias galias, kai jos bus išlaisvintos.

Jeigu ateis laikas, žiede užsidegs liepsna, kuri parodys kelią prie Užšalusios Liepsnos ir magija vėl atgims. Baronetas džiaugėsi atidavęs žiedą ir gavęs viltį dar jam gyvam esant pamatyti tikrąją magiją.

Užsieniečio lapelis

DĖMESIO: Viskas, ką čia perskaitysite slapta kitiems žaidėjams. (gali būt, kad jūs dviese turit vieną šitą lapelį (tikimybė maždaug 1/11) tokiu atveju atkreipkite dėmesį į žvaigždutes, pasikoreguokite istoriją dviem žmonėms. Jei bus klausimų, galėsim nueit pašnekėt. Jei tikrai būtina. ;)

Kelionės iš pietų metu, laivai pateko į nedidelę audrą. Kadangi tai Markizo pasiuntinių laivai, lydimi asmeninių Barono Federiko ir Baroneto Francio eskortų, tai maža audra jiems nebuvo baisi. Tačiau audros metu išgirdai keistą balsą, kurio jokie aplinkiniai negirdėjo* pradžioje girdėjosi nepažįstama kalba šnekanti tyliai, girdėjosi degančio laužo garsas, o paskui tai perėjo į tylų bet tvirtą moterišką balsą „Kai tiltas ims verkti krauju, tai žiedas ant pirštų baltų nuves jus link vartų, o ten karaliaus ranka ir širdis.“ Po to audra ėmė rimti ir supratai, kad akimirkai buvai praradęs sąmonę. Baronetas Francis buvo vienintelis, kuris apskritai kažkiek pasidomėjo šituo incidentu ir paprašė neskleisti jokių bereikalingų gandų, mat vienintelis karalius yra Pietuose, Tolimam Salyne ir Markizas Bismarkas tikrai nebūtų patenkintas visokiom nesąmonėmis. Francis paprašė, jog įvykus kažkam panašaus būtų gerai, jog būtent jam būtų pranešama apie įvykius, nes Baronui Federikui teks rūpintis Derybomis ir Taika.

Daugiau nieko keista kelionės metu nenutiko.

Draugą ir ar mentorių galima pasirinkt laisvai (tinka ir Federikas Varnas ir Francis Voras).*

Kadangi septyni žaidėjai reikalavo išnaudoti viską ką turėjau, Užsieniečio lapelį būtinai gavo du žmonės ir turėjo pasirinkti vienas kitą kaip draugą arba mentorių.

RPG fiestai artėjant

arba, Ką tokio XXIcentury meistraus rpg fiestoje

Kadangi ganėtinai nenumaldomai artėja rpg fiesta, tenka sukt galvą ką, kur ir kaip reikės meistrauti per ją. Tai ir privedė mane prie šiandienos įrašo kuris tikriausiai bus ganėtinai trumpas, tačiau gali baigtis visaip.
Pirmiausia, nežinantiems, kas per padaras yra tos rpg fiestos, noriu tiesiog pasakyt, kad tai tradicinis renginys, kai žmonės susirenka pažaisti rpg. Dažniausiai vyksta kokie 5 žaidimai vienu metu, padalinti per dvi ar tris sesijas. Paskutines fiestas yra atsiradusi tradicija vietoj sekmadieninės sesijos, kai daug žmonių nebeateina ir apskritai susidomėjimas nukrenta, daryti naktinę sesiją.
Šios sesijos tvarkaraštis dar nėra paskelbtas, tačiau tai tik laiko klausimas, turint omenyje tradicijas, registracija paprastai prasideda dešimt dienų prieš, todėl ji turėtų atsirasti rytoj arba poryt fantastika.lt forume. Pati rpg fiesta vyks šeštadienį, spalio 8 dieną, sesijos greičiausiai prasidės 11 ir 17 ir truks po 5 valandas, kaip visada. Turint omenyje kiek nukritusį fiestų lankomumą, vietų turėtų rastis net neužsiregistravus, tačiau visiškiems naujokams bus idealiai pritaikytas tik vienas ar du žaidimai, tačiau kituose niekas nemes lauk. Ar bus naktinė sesija yra labai įdomus klausimas ir man, tačiau visaip dar gali baigtis.
Na, bet kokiu atveju, fiestai mąstau apie du žaidimus. Tvarkaraštyje tai turėtų pasirodyti kaip „noble blood homebrew“ ir „kažkoks WOD mortals“ ar kažkaip panašiai. Wod planavau nakčiai, bet jeigu jos nebus, gali apskritai gautis, kad šios sesijos nebus.
Visų pirma apie Noble Blood. Noble Blood sistemą galite susirasti šiame pačiame tinklapyje, viename iš senesnių įrašų. Daugiausia kas gali pasikeisti, tai atsirasti keletas papildomų smulkmenų ar pokyčių, apie kuriuos, matyt, nespėsiu informuoti.
Siužetas šiuo metu yra šlifavimo fazėje, tačiau jo pagrindas greičiausiai išliks toks pats. Kalba eis apie trijų šeimų konfliktą kurį sustabdė markizas, pareikalavęs savo vasalų išspręsti viską greitai ir be karo. Tačiau, kai kalba eina apie žemes ir žmones bei paveldėjimus, markizo žodžio gali neužtekti. Ar šis konfliktas dar labiau įsiplieks, ar visgi pavyks sutramdyti gyventojus.
Visi veikėjai – tai Baronetai, suvažiavę kartu su Baronais stebėti kaip spręsis krašto likimas, palaikyti savo feodalų dvikovose ir derybose, o jeigu viskas pasibaigs blogiausiu ir mūšio lauke. Upės Tvirtovėse spręsis šiaurės krašto likimas.
Žaidėjams žinoti nereikia nieko, išskyrus kuriuo galu laikyti pieštuką ir kauliuką ;D Veikėjai bus sukuriami vietoje, su tam tikrais nurodymais. Jeigu spėsiu, bus pridaryta daug (jei nespėsiu - mažiau) mažų kortelių su informacija apie vietinius Baronus ir grafus bei ką reikia žinoti pasirinkus juos vienokioje ar kitokioje pozicijoje veikėjo lape. (bus baigtinis tėvų ir motinų sąrašas paliekant laisvę kitą pusę susigalvoti ir panašiai)
Tam tikroje svarstymų fazėje yra papildomos smulkmenos ir eksperimentai, kurių gali ir nebūti, pvz vienkartinio panaudojimo bonusas ar pora. (geresnis kardas, sargybinis, šnipas, laivas etc)
Antrasis fistos žaidimas, kurio gali nebūti* jei nebus naktinės sesijos (nebent trūks meistrų) bus apie mirtinguosius arba beveik mirtinguosius nūdienos laikais. Kaip ir pridera senoms geroms wod tradicijom viskas nuvažiuos į neaiškius ir žaidėjams nepažįstamus plotus kai visi apgaudinės veikėjų personažus kiek tik sugebės.
Sistema 80 procentų, jog nWoD, bet setingas bus labai laisvai žiūrimas. Tiesą sakant aš turiu du skirtingus siužeto variantus, vienas kurių apskritai neturi nieko bendro su wod, tiesiog mistika su laiku ir visokiom problemom, o kitas yra šiek tiek susijęs su neįsivažiavusių vilkolakių kampanija, bet tik tuo, kad aš panaudočiau keletą idėjų, kurios taip niekur ir nebuvo panaudotos.
Bet kokiu atveju žaidimo principas ir tematika panaši – mirtingųjų grupė su labai minimaliomis arba išvis be jokių galių, paprastame pasaulyje dirba paprastą darbą (greičiausiai dalyvauja organizuotoje nusikalstamoje veikloje kaip celė klausanti vieno vadovo) į lenda ten kur atsiranda bėdos.
Tam tikra prasme daug labiau tradicinis rpg su kampanija bendru tikslu ir be jokių tarpusavio intrigų. (Dėl paprastos priežasties, jeigu naktį nebus 5 žmonių, o bus 4, tai nebūsiu praradęs darbo kurį skirčiaus rašydamas 5 žmonėms labai unikalius dalykus) Apskritai šitai sesijai ruošiuos be teorinio siužetinio lygmens nuo tos akimirkos kai sužinosiu ar naktinė sesija bus ar ne.
Tikiuosi, jog prieš pat fiestą surasiu akimirką pakomentuoti viską dar kartą, tačiau gali būt jog laiko ir nebus.
Iki kito įrašo.

*(2011-09-28)p.s. šviečiasi, kad naktinio žaidimo nebus.

Black Company: Opal #8 sesija

24 rugpjūčio 2011

Kadangi paskutinę sesiją gavosi taip, jog pusė žaidėjų staiga negalėjo ateiti, teko žaisti su trim žaidėjais (sesija buvo paankstinta pora dienų mat savaitgalį nelabai kas galėjo. Išlošėm vieną žmogų, noros turėjo ateiti visi.). Šia proga planuoju papasakoti apie paskutinius įvykius, dalinai siekiant tiesiog pagaliau kažką parašyti apie vykstančią kampaniją, pusiau dėl to, jog yra šansų, jog neatėjusiems nereikės pasakoti visko iš naujo.
Šiuo metu visi veikėjai sudaro Imperijos slaptųjų tarnybų grupę, oficialiuose dokumentuose figūruojančią kaip Opalas-penki. Taip pat visi turi daugybę raštų, kurie garantuoja imperijos vardu padengti įvairiausias išlaidas. Jų paskutinės tiesioginės užduoties metu jiems nepasisekė rasti du keistus juodus akmenis, kuriuos vadovybė konfiskavo iškart apie juos pranešus ir laimei, niekam nekilo į galvą nuostabi mintis pačiupinėti pačius akmenis.
Paskutinė sesija praktiškai prasidėjo su seniai žadėta vyšnios surengta puota (neskaitant keleto smulkių pirkinių mieste, įskaitant gražų durklą kurį nusipirko Ūbagas). Čia pasirodė Vilkas, Kryžius, Ryklys, Sniegas ir Senas Akivaras. Ryklys prisiartinęs prie Ūbago, Kibirkšties ir Duobkasio, pabandė pasišnekėti apie problemas mieste, apie padidėjusius sargybinių atlyginimus ir paklausą, taip pat, pakreipęs pokalbį apie karus paklausė kažko apie ietis ar karą bei galiausiai atsiprašė ir nuėjo pokalbiui su Vilku Į balkoną.
Iškarto po to Sniegas bandė užuolankomis, o paskui ir visai atvirai kalbėti, jog jį pasiekė gandai apie visokius tyrimus ir jog net didikai nesijaučia saugūs. Galiausiai net pasiūlė atiduoti jiems savo vilą ir aplinkines jam priklausančias teritorijas, jeigu jo bus ieškoma ne namie, o uoste. O išvis geriausia būtų jei jo nebūtų ieškoma. Derybos vis dar vyko, kai pokalbį sutrukdė Senas Akivaras, pasukęs kalbą apie Sniego skolas ir nusivedęs šį šalin.
Galiausia pobūvį sutrukdė tarnai ir sargybiniai, o Vyšnia visų atsiprašiusi paprašė visų išsiskirstyti. Imperijos tarnautojai liko, ir paaiškėjo, jog Vilkas buvo sužeistas du kartus į nugarą durklu. Ryklys ir jo tarnas, pagal Vilko parodymus besantys nusikaltėliai, spėjo pabėgti dar prieš paskelbiant jų paiešką, Ryklį net matė lipantį iš antro aukšto balkono vijokliais ir išjojantį.
Dar tą pačią naktį buvo surinkti keli samdiniai ir pakviestas Kirvio būrys. Ir visi aplankė Ryklio dvarą, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė apleistas. Tačiau prie įėjimo pravirų durų stovėjo vienišas tarnas, kuris buvo nušautas, kai pradėjo rėkti apie įsibrovėlius. Viduje pasigirdo triukšmas ir ten buvę žmonės užsibarikadavo rūsyje.
Po neilgų derybų su iš vidaus šūkaliojančiu balsu, vidun buvo švystelėta pora parako maišelių su vinimis. Kai tai nedavė pilnai tikėtosi rezultato, šešetas samdinių iš pačių pirmųjų dienų buvo pasiusti į vidų. Gyvi liko trys. Veikėjai nesutiko pasiusti žmogaus žemyn į rūsį, o rūsyje užsibarikadavę žmonės net negalvojo lįstu laukan iš už savo barikadų, tvirtindami, kad auštant atjos Lapė su kareiviais ir bus viską galima išsiaiškinti. Galiausiai rūsys buvo užkaltas taip ir neišsiaiškinus kas iš tikrųjų dirba imperijai, o kas ne. Ant rūsio durų buvo nupaišyta balta rožė ir visi išjojo.
Tą pačią naktį buvo paklausinėta uoste ar kas nors nematė Sniego ar šiaip ko nors keisto ir vienas sargybinis užsiminė, kad matė susinervinusią Akį lipančią į Juoduosius Sparnus.
Ryte visos Opalo-penki grupės jau buvo laukiama miesto administraciniame pastate, mat visiems buvo žadėtas susitikimas su vyresnybe. Ten jie sutiko sunkiai sužeistą ir vos gyvą Kerpeną, bei juos pakvietė į patalpą kur jų laukė Šlubis, gyvas tik magijos dėka ir plūduriuojantis ant mažo skraidančio kilimo. Šlubis atėmė ir sugniaužė naująjį Ubago durklą, ir išklausęs žinių apie akmenis, liepė grįžti po trijų valandų su akmenis turėjusiųjų galvomis.
Šlubį palikus salėje, į susitikimą su juo nuėjo keturi kariai su Šlubio ženklais, kurie buvo atpažinti ir atpažino vieni kitus iš interesų kolizijos ir garsių šūkaliojimų praėjusią naktį Ryklio dvare.
Išėjo tiktais dviese. Opalas-vienas ir Opalas-penki apsikeitė keletu įžeidimų, ir paliko du nelaimėlius susinervinusius ir nepatenkintus.
Galbūt dėl to, kai gavos buvo gabenamos iš Ūbago dvaro atsirado raitelis vagišius, kuris pabandė nujoti galvą, kai kelią užblokavo kažkoks ūkininkas su vežimu ir neklusniu asilu. Nelaimei, jis nežinojo prieš ką kaunasi, mat tik jam pagriebus maišą su galvą nuo Kibirkšties arklio, visi jau traukė ginklus, o nespėjus nutolti Kibirkštis jam į nugarą įsegė dvi strėles, kurių viena praėjo kiaurai, o Ūbagas užtvirtino viską tvirtu kardo kirčiu kuris nusodino jau negyvą raitelį nuo arklio. Duobkasys tuo metu susižiūrėjo su dar vienu artėjančiu raiteliu, kuris, pamatęs kaip greitai ir be jokių pastangų mirė jo draugas tik apsuko arklį ir nujojo ten iš kur atjojęs.
Sugrįžę beveik laiku ir suradę ir Opalas-Vienas grupės narius, jie atidavė galvas ir išklausė trumpų nurodymų. Šlubis tvirtino suradęs dvi paskutines vietas kur yra du paskutiniai akmenys ir pats asmeniškai sutvarkysiąs vieną, o kitą, kur yra labai silpnas magas, paliekantis abiems imperijos tarnybų grupėms.
Kai Opalas-vienas seržantas pasiteiravo, kas turės viršenybę misijoje, Šlubis liepė aiškintis tarpusavyje ir pareikalavo kitų klausimų. Daugiau klausimų niekas neturėjo.
Sesija baigėsi po dar vieno Ūbago ir Šlubio seržanto ginčo, prieš einant susitikti su labai silpnu burtininku.


Tikiuosi, jog kitą penktadienį bus pakankamai žmonių išspręsti “silpno burtininko“ problemą. Jau girdėjau teoriją, kad silpnas šlubio matais vis tiek bus stipresnis už Zombį ir Duobkasį. ;D

Apskritai paskutinė sesija neturėjo labai daug veiksmo nes truko ganėtinai trumpai ir truputėlį trūko žmonių, kad išpildyčiau pasiruoštą planą kilmingų didikų puotai, todėl teko palikti tik esminius dalykus. Taip pat man asmeniškai labai patinka dabartinis scenarijaus pasaulio jėgų balansas labai įdomiai ėmė balansuoti. Su žaidėjais centre. Tačiau tuo pačiu aš tikiuosi po sesijos ar kitos priklausomai nuo veiksmų ir atoveiksmių prasukti gabaliuką laiko. Galbūt. Nebent visi staiga pabėgs iš miesto. Arba staiga pakeis savo lojalumą. Kalbant apie tai, reiktų kada parašyt kokį įrašą apie išsiskyrimus ir bėgimus nuo problemų. (Ir apie tai kaip aš nemėgstu sesijų 1-2 žaidėjams. Gerai, kad buvo trys ;D.)

Vardai ir kaip juos lengva pamiršti

arba

„Nuo Snukio iki Seizachtijaus Peisistrato“

Šiandieną tikiuosi trumpai užkabinti vardus, kuriuos veikėjai sugalvoja sau ir vardus, kuriuos meistras karštligiškai bando atsiminti ir nesupainioti. Taip pat, pora ar trejetas žodžių apie neištariamus vardus ir komentaras apie dabartinio Juodosios Gvardijos žaidimo sąrašą.

Visiems meistrams yra gerai žinomas galvos skausmas kai prireikia daugybės personažų vardų, o dar blogiau, jeigu žaidėjai staiga ima šnekėtis su „dekoratyviniu“ personažu ir galiausiai į pirmą planą ištempia jo gyvenimą, šeimą ir pažįstamus, o tokį personažą reikia pavadinti, atsiminti ir dar jeigu prireikia sugalvoti vardus jo aštuoniems vaikams.

Teko matyti ir girdėti įvairiausių metodų atsitiktiniams vardams, vienį įdomiausių – žaidimo taisyklių knygos pradžioje surašytas autorių ir dirbusių prie projekto žmonių sąrašas (plačiau žinomose sistemose tai gera pusė a4 lapo) kurių vardus galima tiesiog pavogti (tiesa, reikia tikėtis, jog vardas įsimenamas), bei ganėtinai keistas metodas kai metami keli kauliukai ir staigiai keičiant raides modifikuojamas gautas rezultatas. Pastarojo pavyzdys, sutikus neaiškų personą, metame 2d6 ir išmetame 3 ir 6. Turime krūvą kvailų, bet greitų vardų kaip pavydžiui Šetris, Sikstras, Triše ir t.t. Gali netgi gimti normalus vardas-pravardė kaip Šeškas Trydalius, bet bendrai paėmus tokie metodai nėra labai efektyvūs ar įdomūs. (Jeigu aš kada per žaidimą pradėsiu naudot šį metodą prižadu rinktis tik Šeškus, o ne neištariamus konglomeratus, bet tuo pačiu tikiuosi, kad niekada gyvenime neprireiks). Pats esu naudojęs iš telefonų knygos išrinktą atsitiktinių vardų sąrašą, arba paprastiem personažam klijavęs paprastus iki nuobodumo vardus kaip Jonas, Pertras, Antranas, Martynas, Ona.

Vienas įdomesnių metodų, kokius teko naudoti, tai VtES (kolekcinių kortų žaidimas) kortos VtM žaidimui – atitinka temą, vardų dauguma į temą, nes veiksmas tą kart vyko Amerikoje. Prireikus naujo personažu ištraukdavau vampyro kortą iš didelės krūvos ir gaudavau ir vardą, ir portretą. Visus pažįstamus laikėme vienoje krūvoje, svarbiausius miesto asmenis – įmautėje stalo viduryje. Apskritai eksperimentas su vtes kortom man patiko, nes buvo galima net sukčiauti ir žiūrėti į kortoje surašytas disciplinas ir pagal jas parinkti vampyrams jų galias. Nedidelė šio reikalo bėda – praktiškai neįmanoma surasti kortos, kurioje pavaizduoto asmens išvaizda yra tinkama norimam pasirodymui, todėl teko tai spręsti iš kitos pusės, pirma rinkti personažų kortas ir po to, jau pagal jas galvoti jų veikimą, stilių ar kažkokias būtinas aprangos detales pabrėžimui ar kokiam kitam reikalui.

Horacijus ir Maksvelas buvo kertinės kortos, padiktavusios man paskutiniojo vesto VtM žaidimo jėgų balansą. Maxvelas – senas ir patyręs brujah, iškopęs į Čikagos miesto princo titulą (jį kortų krūvoje radau pirmą), tačiau sėdintis ten dėl pažadų kitiems klanams (mokamos disciplinos buvo visos tos pačios kaip kortos 3-5 lygmeniu, nors realiai neprireikė naudoti prieš žaidėjų personažus)*. Horacijus – iškarto sudarė turtingo ir lėtai, bet užtikrintai siekiančio savo tikslo vampyro įvaizdį visa būdinga Ventrue klanui tvirtumo ir politikos varomąja jėga. Atvykęs į miesto politinį žaidimą kiek vėliau nei Maksvelas, negalėjo tapti princu, tačiau jo tikslas – aiškus ir užtikrintas (disciplinos vėlgi atitiko kortą (2aus 5dom 5pre 5for))*. Horacijus žaidime tapo Čikagos senešalu, ir Ventrue klano tvirčiausiu vienytoju. Žaidimo pabaigoje Maxvelas krito nuo sabbato rankų, o visi klanai patyrė daugybę nuotolių. Išskyrus patikimai ir tvirtai stovėjusį ventrue klaną su Horacijum, išrinktu naujuoju miesto princu, priešakyje. Visas siužetas ir jo vingiai buvo taip stumiami to, ką pavyko išpranašauti surinkus primogenų tarybą ir pagrindinius miesto postus. Tam tikromis akimirkomis vardai užsimiršdavo, tačiau kortos visada visiems buvo po ranka ir visi greitai atgamindavo visus svarbius personas.

Na ir dar pora smulkmenų – viena jų – neištariami ir neįsimenami vardai. Abraxikmotas Anoverijus gal ir gali pasirodyti kaip mistiškas mago vardas, tačiau niekas jokiu gyvu taip jo nevadins ir meistras tokį vardą pamirš per keletą akimirkų. Taip, keistas vardas, vienintelis tarp visų personažų, gali suteikti tam tikro prieskonio asmenybei, tačiau ji arba turi turėti kokį lengvą trumpinį, arba pravardę. Nekromanceris Necrofobilocorpomotus, bus labai įdomus, jei jo visi patikimiausi tarnai laužys liežuvį tardami šią nesąmonę, o visi kiti vadins, pavyzdžiui Nemotu. (Nemotas nėra ypač geras vardas, bet bent pakankamai trumpas ir įsimintinas). Kaip dar vienas pavyzdžių – vienas vardų iš labai seno VtM – Vilniaus malkavianas „Rimantas Aleksandras v‘Atslovas Cirinavičius Kostiuška jaunesnysis“, reikalavęs iš visų vadinti jį pilnu vardu (vienintelis kitas kreipinys į kurį atsilieptdavo neįžeistas – bet koks Alekso/Aleksando variantas). Dar viena technika padaryti vardus įsimenamais – naudoti juos kaip asociacijas, pavyzdžiui poetas Homeras bus gan greitai įsimintas, tačiau gali visiškai netikti į žaidimo tematiką.

Asmeninės nuodėmės vardų fronte yra retas sumąstymas surasti įdomų vardą su paslėpta prasme. Naudotas metodas Dark Heresy sektoriui – lotynų kalbos žodynas, pakeičiant vieną ar kitą raidę. Kad visos planetos turėtų paslėptą pavadinimą. Jei atvirai – beprasmis laiką rijantis darbas ir įsimint nuo to tikrai ne lengviau. Kadaise žaidžiant pirmus dnd piktybiškai vadinau savo personažus pagal kvenjos žodyną. Dar blogesnis variantas, nes ne tik kad niekam nerūpi bet ir pačiam atsimint sunku. (galbūt išskyrus Nauro, kuris liko man kaip pusiau oficialus online žaidimų personažo vardas ir kartais visas ketvirtis nick'o)

Na ir pasigardžiavimui, Juodoji Gvardija. Nors kažkur ir slepiasi tokie vardai kaip Dortėja ir Ardata di‘Senžak, Elrodontas ir Prahbrindrahas Drahas, dažniausiai jie yra puikiai ir nepastebimai užglaistyti kaukėmis, kaip Sielgaudė, Keliauninkas, Valdovė ir panašiai. Čia vardas yra labai greitas procesas, o pati gražiausia jo dalis – pervadinimas. Šį žaidimą, priimta taisyklė, jog pusei žaidėjų pritarus galima pervadinti bet kurį kitą personažą į norimą pravardę. Lavonas tapo Duobkasiu, Blusa – Mimikne, Kablys – Zombiu. Tokie vardai labai lengvai prigija, labai gerai įsimena, o, ypač, jeigu vardas yra pakeičiamas, visi taip tą personažą tik ir tevadina. Aišku, staigaus vardo galvojimo atveju vis tiek tenka akimirką pagalvoti, bet blogiausiu atveju galima tiesiog apsidairyti ir pavadinti senų daiktų pardavėją Stalo Koja. Kol kas labiausiai asmeniškai įsiminę žaidėjų vardai iš visų trijų kampanijų – Kapeika (pervadintas iš bėglio dėl derybų dėl smulkių monetų), Žvirblis (mažas burtininkas), Nosis ( „Roply!!“), Triperis (samdinių būrio vadas), Tešmuo, Duobkasys, Mmiknė, Ūbagas (kilmingas su nuosavu dvaru).

--

*Ne, tik kai kurios kortos visiškai atitiko personažų disciplinų gabumus, tačiau pačios svarbiausios buvo didžiausi patarimai, nors visiems žaidėjams pasakojau, kad tai visiškai nesutampantys dalykai.

O tai kam jūs, sakėt, dirbate?

arba „kaip Juodosios Gvardijos žaidime gyvena dekoracijos“

Pusė šio įrašo bendra, o kita pusė trumpas špargalas man ir galbūt kažkokiam žaidėjui, kuris čia užklįs.

Jau ganėtinai ilgą laiką, kai ateina noras ar reikalas vesti kampaniją, o ne vienašuvį, neberuošiu tikslaus siužeto, dažniausiai siužetas tėra apskritai keletas bendrų punktų. Pavyzdžiui, veiksmas vyks Opale, po to, kai Šlubis pakratė kojas (na, dar sugalvojama pagrindinė problema, pavyzdžiui senas kindredas renka caitiffus, kad įtikinamai suvaidintų pasaulio pabaigą ir pasinaudojęs priedanga suvalgytų savo miegantį protėvį). Tada vyksta esminė dalis – sugalvoju puses kurios veiks visą šitą pagrindinę vietovę ar idėja. Dažniausiai dvi arba trys veikiančios grupuotės, kartais galima ir porą subgrupuočių, bet iš tiesų čia tiesiog pasiruošimui turimo laiko klausimas. Ir viskas, žaidėjai tiesiog turi patogiai pradėti veiksmą kai visos pusės jau kažką daro ir tada natūraliai vieni bando juos papirkti, kiti – prigrasinti, treti – perspėti. Tolimesnis pasiruošimas prieš sesijas – tai variantų svarstymai virtualus žaidimas su savim (kai tenka sverti kuri grupė kuriai labiau įkando kai veikėjai sėdėjo tavernos rūsyje apsibintavę žaizdas) ir skylių užkaišymai.

Aišku toks pats principas tinka ir vienašūviams ir aš dažnai juo naudojuos, tačiau vienašūviai yra daug labiau linkę turėti tvirtesnį siužetą. Ten aš žinau kas ir kada ateis pas veikėjus ir ko prašys. Kampanijoje tai bus ta grupuotė, kuri labiau tinka pagal įvykių eigą. Ir pagal paskutinius apmąstymus prieš sesiją. Taip pat iš meistro sukčiavimo pusės, kelios konkuruojančios grupuotės yra geras būdas glaistyti klaidas. Iš konkurencijos atsiranda melaginga ir prieštaraujanti šnipų informacija, pagautas vienos grupuotės narys gali pasirodyti besąs šnipas, kuris nori kažką pasiūlyti ir panašiai. Pagrindinis meistro klausimas sau. „Ar situacija kurios man reikia logiškai įmanoma, jei veikė organizacija kurios veikėjai nestebėjo?“. Pagrindins tokios sistemos minusas kai žaidėjai pradeda perdaug žinoti. Vienoj VtM kampanijoje tzimize warghoulas užpuolė nosferatu požėmius tik todėl, jog pastebėjau, jog man viena interesu grupe per daug ir tai buvo greičiausias būdas vieną iš grupių patraukti į šoną.

Dabar antroji įrašo dalis. Šiuo metu gvardijos žaidime atvirai veikia tokios grupuotės (klaustukai ten, kur žaidėjams taip turėtų atrodyti bet nefaktas):

• – Imperijos kareiviai ir miesto sargyba
• – Imperijos slaptosios tarnybos (?)
• – Viešpačio garbintojai (?)
• – Laivo (?) „Ančiukas“ (?) įgula(?) (?)
• – (?)
• (?) – (?)
• Ir kolkas (?) dar nebuvo (?) kontakto su Juodaja Gvardija. (?)(?)

Dabar nedidelis (?) personažų sąrašiukas su minimalistiniais komentarais. Reikėtų atkreipti dėmesio, kad ypač vardinant didikus, dalis vardų gali (?) taip ir niekada nebūti panaudoti, tiesiog ir siužetui ir meistrui reikėjo pilnumo, taip pat visada reikia papildomų nereikšmingų dalykų, kurie trukdo išnarplioti raizgalynę:

• · Akis – Imperijos Diplomatinė atstovė. Buvo tik paminėta, jog atvyko didžiuoju laivu iš Berylo, Juodaisiais Sparnais.
• · Adata – Imperijos Gubernatorė Beryle. Atstovauja visą imperijos biurokratinį aparatą su iš to ateinančiomis problemomis ir malonėmis. Neseniai dovanų gavo naują baltą ristūną karietai.
• · Kerpena – Imperijos šnipas, su dideliais įgaliojimais. Dabartinis tiesioginis darbdavys. Artimiausiomis valandomis žadėjo išplaukti „Ančiuku“ iš Opalo. Oficialiai – pirklys. Neoficialiai – ginklų kontrabandininkas.
• · Baslys – plikas, aukštas nešnekantis Kerpenos apsauginis.
• · Aklas Šuo (aklas senis) – Negyvas, aklas, senas ir kilmingas. Tikėjo, jog dirba Viešpačiui.
• · Fazanas – žmogus palaidotas kartu su keliais foliantais po Aklo Šuns valdomis. Kapas išniekintas.
• · Kuprius – kuprotas kareivis, su Sėlinančių Naktį simbolika, padeda veikėjams Kerpenos nurodymais.
• · Kirvis ir Snukis – du kariai, kontaktas su Kerpena, visada vienas gali nueiti pakviesti ar ką nors surasti.
• · Būda – mokslo vyras, kurį į miestą prieš keltą dienų Kerpenos nurodymais palydėjo Mmiknė, Kirvis, Snukis, Ausis, Aulas, Apuokas ir Kuprius.
• · Ausis ir Aulas – kareiviai, kažkada juos pasikvietė Kirvis.
• · Mažylė – Imperijos pajėgų (Šnabžlės) leitenantė. Turėjo vos magiškus šarvus. Paskutinį kartą matyta kai ją miesto sargybiniai traukė iš degančio sandėlio.
• · Lapė – Imperijos pajėgų kapitonė, vadovauja kariniam postui – stovyklai už dienos kelio į šiaurę.
• · Eframas Žolė** – randuoto skruosto žmogus prisitatęs iš laivo „Ančiukas“
• · Eframas Žolė** – neranduotas laivo Ančiukas keleivis, prieš savaitę matytas laive.
• · Elrontas Atsiskyrėlis* – Aklas Šuo pavadino jį stipriausiu magu dirbančiu su juo.
• · Raukšlė*x ir Žuvis*x – parsidavę imperijos pajėgų seržaintai. Susprogę slaptame kambaryje.
• · Pjūklas – neblogas chirurgas ir žolelių bei nuovirų meistras. Neturi kairės rankos. Naujai įrašytas sąrašan pagal Aklo Šuns žodžius.
• · Gaidžio Senis – Imperijos pajėgų (Šlubio simbolika) vadas miesto valdose, miesto sargybos vadas. Žino apie veikėjų tarnavimą imperijos slaptosioms tarnyboms.
• · Vyšnia, Vanagas, Vilkas – seniausi miesto didikai. Vieninteliai likę gyvi iš 12 didikų šeimų galvų, nes pirmieji įteikė miesto rotušės raktą imperijos pasiuntiniams. Vyšnia žino apie slaptąsias tarnybas ir asistuoja didikų problemų klausimais, taip pat jai priklauso geriausi miesto apylinkių žirgai.
• · Kopūstas*?, Kiškis, Kryžius, Kraujas, Kąsnis*? – miesto ir apylinkių baronai. Baronas Kraujas vienas turtingiausių, taip pat dirba Imperijos Slaptosioms tarnyboms kaip iždininkas (jei grynais, jo tarnai moka nevietinėm monetom).
• · Žibalas, Senas Akivaras*, Sniegas*?, Skorpionas*!, Ryklys*, Migrena, Rakštis, Ūbagas (vietoj negyvos Šliūrės) – miesto baronetai ir lordukai, turintis kažkiek žemių ir valdų. Skorpionas, pagal Aklojo šuns nurodymus patekęs į sąrašo* viršų su trigubu atlygiu.

Dabartinė, žaidėjų užduotis, duota jiems Imperijos slaptųjų tarnybų vardu – be fanfarų į užtarnautą amžiną poilsį, atostogas ir pensiją išleisti keletą žmonių. Šio sąrašo nominantai yra pažymėti aukščiau esančiame sąraše.

*Iš sąrašo žmonių, kuriems reikia į amžinas atostogas. *? Reiškia, jog reikia išsiaiškinti ar yra priežasčių pradėti atostogas. *! – pirmą sąraše.

*x Iš sąrašo žmonių, kuriems reikia į amžinas atostogas. Negyvi.

**Iš sąrašo žmonių, kuriems reikia į amžinas atostogas. Tiesa, sąraše įrašytas tik vieną kartą.

Black Company d20

Apsižiūrėjęs supratau, jog laikas eina greičiau, nei norėtųsi, todėl šiek tiek pamėginsiu pasyvyti. Paskutinis mano nuveiktas darbas vaidmenų žaidimų fronte, tai pradėjimas meistrauti Black Company d20 sistemą. Tai, jau trečia kampanija, kurią pradedu šioje sistemoje, todėl pagalvojau, jog nespėjant komentuoti jau įvykusių keturių sesijų, norėtųsi bent parašyti tiesiog daugiau informacijos apie pačią sistemą, ir kodėl ją imu į rankas trečią kartą. O apie sesijas, tada, kai atsiras laisvesnė akimirka ar vakaras.

Taigi, visų pirmiausia, Black Company papuola į tas sistemas, kurios guli namie popieriniu pavidalu, šiuo atveju netgi originalios knygos. Ją įsigijau, kaip visada , iš idėjos, tačiau turint omenyje, jog du mano mėgstamiausieji fantastikos autoriai yra Cookas ir Sapkovskis, o raganiaus serija, bent mano pasenusiomis žiniomis neturi kažkokios sistemos (esu įsitikinęs, kad kažką labai nepriklausomo ir keisto surasti galima, arba naudoti kad ir mano sukurta raganišką 4d4, tačiau ne tame šuo užkastas) o Black Company d20 turi pliusą tuo, jog ji ryra kažkiek pažįstama, mat yra glaudžiai prisirišusi prie DnD, kurį jau daug kas tikrai žino ir matė.

Čia šiek tiek kontraversiškai turėčiau pasakyti, jog tiems, kuriems DnD patinka, Black Company tinka, nes yra pakankamai panaši, o tiems kuriems DnD nepatinka, Black Company tinka, nes yra pakankamai nepanaši. Tačiau taip ir yra. BC – tai santikinai paprasta, nesukanti galvos mechanika d20 + skill, ir pirmyn. Na, o kai ateina laikas kovom, šiek tiek sunkiau, bet esmė ta pati. Tuo pačiu, tai žaidimas, kuris ne taip kaip dnd savo pasauliu ir idėja skatina socialinį žaidimą, bei išlaiko didesnį mirtingumo potencialą negu požemiai ir drakonai. Apie mirtingumo potencialą norėčiau ir pašnekėti.

BC, tai ne herojinė fantastika, tai purvinas, sunkus ir išgyvenimo reikalaujantis pasaulis. Niekas nesako, kad neįmanoma elgtis herojiškai rizikuoti, kariauti, tačiau būtent mirtingumo potencialas išskiria šią sistemą iš kitų. Numirti čia lengva. Todėl žaidėjai nebėra kovos siekiantys didvyriai atėję išvalyti miesto nuo blogio, veikėjai staiga ima gyventi pakampėmis, pasalomis, paranoja ir intrigomis. Mano asmeniniam meistravimui ši sistema tinka idealiai, nes nors aš ir kaip meistras visada esu už personažo išgyvenimą kaip tik BC aš leidžiu sau atsitraukti ir stebėti žaidėjų riziką. Čia viskas gali baigtis sulaužytais šonkauliais ar nukirsta ranka, o gyvenimas tęsiasi. Būtent BC aš stengiuos siužete palikti vietos naujų žmonių prisijungimui ar kompanijos kaitaliojimui.

Tačiau, kaip ir praktiškai visos sistemos BC irgi turi savo trūkumų. Dėl jų galima ginčytis, todėl pateiksiu vaizdą iš savo balkono – apskritai d20 sistemų šeimos kovos nėra idealus variantas. Man iki galo nepatinka. Be to, psichologiškai aš visada prisiminsiu dnd žaidimus, kuriuose meistras vėluodavo valandą, o tada tris ar keturias valandas apturėdavome baisiai nuobodžią kovą, kur atėjus tavo eilei teatlikdavai vieną metimą ir toliau lauki savo eilės. Čia šiek tiek geriau, bet pagrindas tas pats. Problema sprendžiama kaip ir bet kokia kita analogiška – kovoms negalima leisti užsitęsti, jų nereikia pergrūsti, na, o BC pavojingumas išsprendžia reikalą savaime, po poros pasalų visa grupė dvi dienas ilsisi ir tik šnekasi su vietiniais.

Sistemos stiprios vietos, mano nuomone, yra magijos sistema ir jos lankstumas (deja, ją reikia perprasti, todėl tampant burtininku reikia suprasti tris dalykus. Pirma – tavo rankose siaubingas ir žudantis potencialas, taip pat didelė laisvė kerams, Antra – reikia sėdėti ir aiškintis ir aiškintis magijos sistemą, kol ji tampa aiški, kitaip bus košmaras, Trečia – sistemos pagrindas nėra sudėtingas, bet visada reikia pasižaisti ir išsiaiškinti tą potencialą ir kur jis slepiasi, žodžiu reikia sėdėti ir aiškintis). Magai moka nedaug skirtingų burtų pagrindų, tačiau visus juos gali keisti ir net kombinuoti tarpusavyje, jog gauti išvis nenuspėjamų rezultatų. Taip pat jie puikiai atitinka Juodosios gvardijos stilių – magas yra labai pavojinga stichijos jėga, tačiau pradedantis magas, nors ir turi rankose raktą į šią stichiją, gali pats save ir pribaigti. O kažkur tolumoje šviečia stebuklingi ir pasakiški kerai ir nemirtingumas. Tiesa, joks žaidėjas to dar nėra pasiekęs. Antra, gan stipri sistemos dalis – masinės kovos taisyklės. Ir tada, kai norima taktinių tikslių kovų ir tada kai kaip tik to nenorima, svarbu mokėti tuo naudotis. Juodoji gvardija labai puikiai tinka žaisti „chebroje“. Žaidėjai yra vagių grupuotė, kariuomenės korpusas, na, bet kokios žmonių grupės dalis (kad ir pačios Juodosios Gvardijos nariai) ir žaidimas leidžia jiems sklandžiai dalyvauti ir asmeniniuose reikaluose, ir pasėdėti šalia mūšio sūkurio visada išlaikant tą patį stilių. Žaidimas net turi skyriuką su taisyklėmis, kaip žaidėjams suburti ir vadovauti grupuotėms.

Na, ir prieš išvadas, įdomus faktas. „Campaign Seeds“, aprašyti kažkur link knygos galo yra absoliučiai juokingi iš pilni klišių, net neįmanoma pagalvoti, jog kažkas juo naudos kaip parašytus (na, kažką aišku panaudot galima, bet ne visas siūlomas situacijas). Smagiausia istorija – prie kompanijos (kuri, kaip siūloma tiesiog kažkodėl yra vienoje vietoje (tavernoje?) ir nebūtinai vieni kitus pažįsta) prieina senukas, paduoda jiems tiek durklų, kiek yra žmonių ir numiršta. Durklų negalima išmesti ir tik personažai juos gali naudoti. Toliau siūloma pereiti į problemas kai visos frakcijos mieste ar kažkur kur vyksta veiksmas ieško šių durklų. Be jokio akivaizdaus preteksto likti kartu ir su ganėtinai keista pradžia, aišku gal ir įmanoma išvystyti neblogą žaidimą, tačiau labai abejočiau ar kas nors bandė šį variantą.


Na ir išvados. Sistema kaip sistema, nieko daugiau nepasakysi. Savi minusai, savi pliusai, tamsus ir mirtingas dnd pusbrolis. Ir tobulas šaltinis apie Black Company pasaulį. Ten net žemėlapis įdėtas, o Gvardijos pasaulio gerą žemėlapį rasti yra neįmanoma. Na ir aprašytos kalbos, šiek tiek apie tikėjimus. Ir Tonko taisyklės ;D

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai

Noble Blood: islands #2 sesija ir komentarai
2011 birželio 10d žaidimas
Po šiokių tokių logistinių problemų, galiausiai pavyko pravesti antrąją sesiją. Jos metu aš jau nebestebėjau sistemos taip įdėmiai ir tiesiog norėjau pažiūrėti kaip ir kur nuves istorija. Minimalus komentaras dėl žaidimo aplinkos – šiaip butai turi šiokį tokį privalumą (privatumą) prieš kavines ar rikius, tačiau per tokį karštį geriau sėdėti ten kur yra kažkokia oro cirkuliacija, o ne vienas praviras balkono langas.
Sesijos pradžioje nedalinau jokios patirties ir neskirsčiau jokių taškų, ir, jei gerai atsimenu trys iš keturių žaidėjų užmetė akį į praėjusį pranešimą čia ir kažką atsiminė. Todėl prisiminimas prieš sesiją buvo trumpesnis ir gan greitas. Mano nuomone tai tikrai galės praverst, kai pagaliau pradėsiu ką nors kas trunka ilgiau nei dvi sesijos, ir tikiuos dažniau nei kas dvi savaitės. Po egzaminų.
Veiksmas vyko dviejose vietose – laive, kur Lavinija ir Adrihiel aiškinosi ar reikia palikti Voracijų užrakintą ar ne ir Aligator saloje, kur Ron rinko karius, negailėdamas išlaidų. Deja, bet viso ginčo, kurio pradžia buvo Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje, o pabaiga tam tikros paliaubos, nepavyks atpasakoti, nes daugumos nepavyko išgirsti. Tačiau Voracijus nepabijojo išreikšti savo nepasitenkinimo visais įmanomais būdais ir, kadangi visa tai vyko per gerą parą, visi žinojo, jog visų patogumų nebuvimas kajutėje nebuvo priimtinas.
Ron, supykęs ant grafo Gato už apskelbimą išdaviku, ir pats jį tokiu paskelbęs, paaukojo didžiulę dalį šeimos turtų, kad nusamdytų kariuomenę. Vakarop, jo sargybos kapitonas pranešė apie įsibrovėlius į pilį. Ron nepanikavo, o tiesiog užsidarė savo kambariuose prie įėjimo pastatęs sargybą. Jau visai vėlai jo miegamajame jį pasitiko žmogus su gobtuvu, pasiūlęs pagalbą kovoje prieš Gatą. Po neiglo pokalbio Ron sutiko ir sudalyvavo kraujo rituale, kurio kulminacijoje jam buvo įtektas kardas, „kuriuo bus lengviau nugalėti“.
Visi keturi susiėjo kiek vėliau, kai kartu su iš Raven salos atplaukusiais dar keliais laivais Adriehiel laipino motinos karius pakrantėje šalia Ron valdų. Įvyko trumpas pasitarimas tarp Ronui į pagalbą atvykusio liūto Leo, ravenų kariam vadovaujančio Vilio, Lavinijos, Adrihiel, Voracijaus ir Rono, kurių metu buvo pasikeista piktais žodžiais dėl Adrihgiel laivų išdavystės, tačiau buvo nuspręsta pirmiausia išspręsti Gato, o paskui ir barbarų kariuomenės problemas. Liūtas Leo pasisiūlė vadovauti pajėgoms, ir galiausiai tas jam buvo leista.
Voracijus, kol kariuomenė ruošėsi, išsiuntinėjo pasiuntinių į savo tėvų žemes Raven saloje, taip pat dalį žmonių suorganizavo išlaisvinti mažoje saloje, kurioje buvo palikti markizo laivai sulaikytų belaisvių pasiūlant jiems progą dirbti jam. Owl, nors ir bandė prisiminti ką galėjo apie Leo genealogiją, kurią jis kažkaip keistai papasakojo, tesugebėjo užsirašyti, jog reikės kažkada pasižiūrėti, o visą likusį laiką nepaprastai džiaugėsi vėl būti ant žemės.
Adrihiel, prieš puolant Gato pajėgas pasiuntė savuosius laivus užimti miesto uosto, ir ateiti Gato armijai, žygiuojančiai prieš barbarus, iš nugaros. Tuo metu pagal Leo karo planą įvyko mūšis, smaigalyje dalyvavo Rono pajėgos, kurioms per ilgą ir sunkią mūšio laiką pavyko pasiekti patį Gatą, ir Ron sugebėjo nusmeigti grafą savo kardu praradęs dešinę ranką. Kadangi Leo stengėsi neaukoti vyrų ir žaidė manevrų karą visur, išskyrus centrą, kai šaukliai pradėjo pranešinėti apie Gato mirtį, pavyko nuraminti visus ir sudaryti bent laikiną taiką.

Ši bendra armija, Leo primenant, jog reikia neleisti barbarams pasiruošti, iškart pasuko link laukinių pajėgų, kurių keli būriai jau buvo prisiartinę arčiau. Barbarai greitai pradėjo trauktis atgal, ir visi kovoję pirmose gretose, kaip pavyzdžiui Lavinija, atkreipė dėmesį, jog šitie priešakiniai būriai ginkluoti prasčiau nei ankščiau.
Galiausiai, temstant, bendra kariuomenė pasiekė barbarų stovyklą krante, kuri jau buvo apleista, neskaitant pavienių pajėgų likučių, o jūroje degė barbarų laivai, juos supo nepažįstamas laivynas.
Visi mūšiui vadovavę baronai susirinko ant kalvos, greitosiomis pastatytoje palapinėje. Dalis baronų, atsigėrę vyno, nešioto baronams po kovos, įskaitant Adrihiel, viso pokalbio metu jautėsi negerai ir mažiau šnekėjo. Leo visiems džiaugsmingai pranešė, jog jo tėvas Liucijus su savo laivynu atvyko jiems į pagalbą ir visi baronai turėtų padėkoti naujajam markizui už jo pagalbą ir prisiekti jam ištikimybę.
Kol baronai bandė, tiesa nevisi, prieštarauti, Ron suvokė, jog kardo magija padėjusi jam mūšyje įpareigoja jį tą dieną klausyti Liucijaus ir Leo, nors jis ir puikiai suprato, kad tai ritualo, davusio jam ginklą dalis. Daugiausiai prieštarauti pradėjo Voracijus, o tuo metu Liucijus su palyda atėjo į kalno viršūnę. Ten Liucijus pasiskelbė esąs Gato sūnus, žinojęs tėvo nedorus ketinimus ir atėjęs padaryti tvarkos, beigi, dingus markizui
Po neilgo pokalbio visi prisiekė naujajam markizui ištikimybę, o Voracijus sugebėjo pabėgti žemyn į stovyklą ir išsivedė dalį pajėgų priklausiusių raven giminei, ir iškart patraukė į salos sostinę, užimti buvosios Gato tvirtovės, tikėdamasis ją pasiekti ankščiau už Liucijų su jo sūnum. Ron grįžo į savo valdas, Adrihiel, į tėvo miestą, kur rado mirtinai sužeistą tėvą, kuris galbūt ir būtų atsilaikęs, jei ne ankstesnis jos ir Ron laivų išplaukimo smūgis uosto gynybai.
Lavinija tuo metu keliavo lėtai kartu su Liucijum, bendraudavo įvairiomis temomis, gretinosi prie naujojo markizo ir jo sūnaus.
Voracijus, praradęs didelią dalį pajėgų sugebėjo užimti Gato tvirtovę, kur tebuvo standartinė įgulą ir visą laiką bandė susikviesti daugiau pagalbos. Ron atsisakė ir grįžo į savo žemes, Lavinija sutiko pamėginti nuonuodyti bent Leo,o Adrihiel atplaukė su laivais. Tačiau Voracijus, kadangi jo generolai buvo pasteni už Leo turimus, sunkiai laikėsi apsiaustas Gato pilyje. Laimei Lavinija pranešė apie grotą pro kurią laivai gali patekti į pilį, todėl praėjimai buvo surasti ir užbarikaduoti nespėjus kariams prasiveržti vidun iš pilies gilumos. Tuo metu Adrihiel, susitikusi su kitais Raven laivais, bei jau matytais iš barono paimtais laivais, kuriems dabar vadovavo voracijaus žmonės, pabandė bent nuskandinti dalį Liucijaus didžiulio laivyno, tačiau po pirmo nesėkmingo susidūrimo jūroje, nors ir pridengiant tvirtovės pabūklams, teko trauktis. Adrihiel susinervinusi išplaukė su saviškais laivais Afrikon, palikusi likimo valiai Voracijaus laivus.
Lavinija tuo metu susitiko pietums su Leo ir, pati prieš tai išgėrusi priešnuodžio, kartu su juo išgėrė užnuodyto vyno. Deja, jai vykstant iš stovyklos, buvo susigriebta, kas kaltas dėl Leo traukulių ir mirties, ir Lavinija buvo paskelbta išdavike.
Kadangi be sūnaus vadovauti pajėgoms Liucijus nesugebėjo staiga paimti pilies, jis tiesiog ją apšaudė iš laivyno tol, kol viena siena pradėjo byrėti. Voracijus, supratęs, jog nors ir pilį paimti bus sunku, Liucijaus pajėgų tam užteks, todėl galiausiai nulenkė galvą prieš naują markizą ir išsiuntė jam derybų prašymą.
Po taikos sudarymo ir Voracijaus ir Liucijaus sargybos nužudė vienas kito pasiųstus žudikus, nors vienas kitam apie tai taip ir nepasigyrė.
Taip ir baigėsi istorija, su nauju Markizu Liucijum, Voracijum, kuris gavo buvusias Adrihiel tėvo žemes, Adrihiel, kuri vėl išplaukė į tolimas pietų šalis, Lavinija, kuri pabėgo iš salos į tėvų giminės žemes, galbūt net svarstyti Owl giminės įsikišimo į karo nuniokotą salą, ir vienarankiu Ron, kurio žemės praktiškai padvigubėjo, perėmus mirusių kaimynų valdas.


Apskritai sesija man patiko mažiau nei prieš tai buvusi, ypač kai pabaigoje tapau auka problemos, kai lyg ir visi atsisakė kariausti toliau, bet Voracijus dar bandė kažką pasiekti, ir visi kiti žaidėjai šiek tiek atsainiai svarstė galimybes jam padėti. Ron netgi nesikišo į paskutinį karą, todėl realiai paskutinis pusvalandis bent jam buvo visai neinteraktyvus, nors jis ir gavo atsisakyt keltą kartų laiškais tarp jo ir Voracijaus.
Bendras vaizdas man kaip ir patiko, ypač kai visi žaidėjai atidavė Leo vadovavimą armijoms, turėdami omenyje, jog pas jį labai geri armijos vadovavimo sugebėjimai. Ne iki galo patiko Voracijaus užrakinimas kapitono kajutėje sesijos pradžioje, nes truputėli trūko vidinių žaidimo argumentų juo taip stipriai nepasitikėti, nes viskas rėmėsi jo deklaracija man apie planus išlaisvinti belaisvius slaptame Gato salos uoste (kuriuo, taip ir nepavyko žaidėjams išsiaiškinti naudojosi ne Gatas, o Liucijus) ir pasiimti laivus sau su jų ir savo giminės žmonių pagalba.
Epilogas vėlgi šiek tiek šlubavo dėl praktiškos pusiausvyros nusistovėjimo tarp Liucijaus ir Voracijaus, nei vienas nebeturėjo geneliaus generolo, vieno pajėgos viršijo kito keturis kartus, bet Gato pilis buvo labai gerai įtvirtinta ir paruošta ilgai apgulčiai. Vieninteliai 50 Liucijaus laivų turėjo kažkokios svarios galios ir tai praktiškai tik bombarduojant tvirtovę iš jūros, kas, jeigu būtų užsitesę, būtų kainavę ne vieną ir ne du laivus. Nors tam tikra prasme taika buvo pagal žaidimo dvasią.
Turuti gaila, kad nei Adrihiel nei Lavinijai nepavyko gauti grafienės titulo, nes buvo sudaryta sutarti panaikinti visus kitus pretendentus, o likus dviese jau žiūrėti.

Žaidėjams rašyčiau devynetą su minusu, sau už sesiją aštuonetą.
Bendrai paėmus žaidimas vertas devynių baronetų iš dešimties.
Sistemą būtinai kada panaudosiu. Galbūt per kokią rpg fiestą. Pamąstymas ateičiai – jeigu tai trumpas žaidimas, turėti sąrašiuką npc prieš žaidimą ir liepti kažkiek ryšių pasirinkti iš sąrašo. Taip galima turėti tvirtesnį siužetą, nors iš kitos pusės nėra sunku pagal pasirinkimus pakaitalioti npc gimines.

Hmm, nemanau kad pavyko trumpas aprašymas. Kitą kartą matyt reiks siužetą tiesiog surašyt punktais, o ne rišliu tkestu ir pašnekėt apie kokias konkrečias scenas, arba dar kažkaip...

Noble Blood: islands #1 sesijos komentarai

Kadangi praėjusį kartą leidau sau labai išsiplėsti, teko pasilaikyti šiokius tokius papildomus komentarus sau, tačiau juos dabar norėčiau išsakyti. Todėl be dar didesnių įžangų, apie pirmąją Noble Blood: islands sesiją:

Visų pirma, žaidimas man labai patiko. Gan neseniai buvo keletas sesijų, kurios man atrodė kaip neišbaigtos ar prastesnės, bet būtent šį kartą tokio jausmo nebuvo. Visą žaidimą man patiko tai ką mačiau, sakiau ir girdėjau. Na ir vėlavom pradėt tik pusvalandį.

Jeigu reikėtų vertinti pagal kažkokius kriterijus, tai sakyčiau, jog man patinka kaip ir kur link rutuliojasi siužetas ir kokios yra jo tikėtinamiausios pabaigos.
Sistema, kurios išbandymas ir buvo viena iš pagrindinių sesijos priežasčių man pasirodė visai gerai. Na, tik kartojasi tradicija, kuri sako, kad žaidėjams krenta geriau nei man. Lokys su didele ištverme lengvai nusigeria nuo paruošto gėralo, ir panašiai. O kai meta žaidėjai, tai metimas iškart geresnis. Na, bet taip jau būna, nieko nepadarysiu, tenka tiesiog mažiau mėtyt visokių svarbesnių metimų, arba kiei pakreipiant galimus rezultatus, net jeigu neiškris sėkmių, blogiečio planas pavyksta, tačiau su skylėmis. ;) (jei priešininkai nepateiks jokio iššūkio, niekam nebus įdomu, todėl nelaimingiems npc reikia padėt kartkartėm su dievo pirštu. Apie tai kada nors užkabinsiu, kartu su istorija apie pelkėje savo dienas baigusiu elitiniu žudiku ;) ) Reziumė - sistema veikia, beta versiją galima pašlifuot ir daryt gama.

Veikėjai. Patys veikėjai, kaip sukurti per 15 min, pasirodė daug labiau išbaigti nei sukurti per valandą ar dvi kokiam kitam žaidimui. Manau, kad tam tikrą pagalbą giminių sąrašas priduoda. Apskritai nebuvo kažkokių labai keistų variantų, kaip ir tikėtasi, tam tikros šeimos pasirodė besančios mažiau svarbios, tačiau nemanau, jog sistema nuo to kenčia. Kaip tik, jeigu žaidėjai vis renkasi Raven ir Aligator gimines, mes gauname svarbiausias veiksme dalyvaujančias šeimas, o kitos tėra mažesnės ir neryškios. Natūralu, jog Liūto herbas dažnesnis nei kokio nors Lokio. Gali būti, jog aš klystu sakydamas, jog tokiai sistemai nereikia idealaus šeimų lygiavertiškumo, bet paėmus kad ir nemėgstamus mano gurps vieni skill'ai yra prastesni už kitus žaidimo sąlygomis. Pavyzdžiui žaidžiant modernaus pasaulio rpg kampaniją, sugebėjimas joti yra sunkiau panaudojamas negu vairuoti, bet tai netrukdo turėti abu.

Žaidėjai. Dažna problema, surinkus žmones vienašūviui ar ilgai kelionei po kampaniją, būna prastas vieno ar kito žmogaus pasirinkimas, ypač jeigu pasirodo ryškūs grupės nesiklijavimo požymiai. Šį kartą skųstis negaliu, mat žaidėjai gerai sutarė vienas su kitu, lyg ir nekėlė kažkokių problemų. Galbūt vienintelis minusas, tai žaidėjų nerimtumas keliose situacijose, bet iš kitos pusės aš pats toks, ir dar kad viskas vietoj ir laiku. Na ir nemokam mes žaisti nenueinant nuo stalo, nemokam ;) Bet bandėm. Nors Voracijaus visiems planams tas trukdė, mat daug kas pasiliko lašą informacijos priiminėt sprendimus, minimaliai saugantis nuo galimų pasekmių. Pavyzdys iš pačios sesijos pabaigos, kai buvo nuspręsta Voracijų palikti saloje su belaisviais ir taisomais laivais, jis užsiminė, jog kažką tikrai bandys susitarinėt su belaisviais, na realiai leido suprast, kad pasilieka ne be priežasties sakydamas tik man. Rezultate iškart pasikeitė Lavinijos ir Adrihiel nuomonė leisti jam pasilikti ar ne. Bet realiai smulkmenos. Tačiau jeigu tai būtų dar didesnio konkurencingumo žaidimas, tada jau tikrai tektų nueidinėt nuo stalo.

Aplinka, ir atmosfera. žaista buvo Rikyje, tai aplinka buvo kaip visada, na, o atmosfera, nežinau. Iš tiesų man atrodė, kad visiems bent kažkiek patiko ir kažkokios bendros pastangos smagiai praleist laiką jautėsi, bet kad būtų buvus kažkokia ypatinga atmosfera, tai ne, lyg ir ne. Aišku, atmosfera yra mano terminas, kurį aš naudoju kažkokiam tobulam žaidimui apibūdint, kurios aš pats kol kas nesugebėjau sukurti dar niekada.

Bendrai paėmus, rašyčiau sau silpnoką devynetą. Žaidėjams irgi, tik normalų.

Noble Blood: Islands sesija #1

2011 gegužės 28d žaidimas

Mano mintyse formuojantis blogo idėjai, aš maniau čia rašyti apie savo pravestas sesijas ir patiekti du dalykus apie jas. Visų pirma, paprasčiausią atpasakojimą apie veiksmą, o visų antra, pateikti kažkokį viso to komentarą. Tuo pačiu metu toks žaidimų aprašymas ir komentavimas padėtų žaidėjams, ypač po ilgos pertraukos (dvi savaitės yra gan daug) prisiminti kas vyko prieš dvi sesijas.

Tačiau pradėjęs rašyti šitą įrašą, prieš keletą dienų, pamačiau, jog norint parašyti veiksmo ataskaitą, man gaunasi pernelyg daug teksto, mat bandau viską aprėpti pernelyg smulkiai. Taigi, nusprendžiau, jog atskirų scenų tikslumu aprašinėti sesijų nesiruošiu, tačiau kažkokį aprašymą ateityje vis tiek pateikinėsiu. Reikės tik save stabdyt ir nesileist į bereikalingas smulkmenas. Šiam kartui, laimei ar nelaimei, pasiliksiu savo juodraštį ir truputėli išsiplėsiu.

Žaidimas buvo suplanuotas, kaip vieno ar dviejų šūvių žaidimas, kelios idėjos jam galvoje sukosi jau ne vieną mėnesį ir taip baigėsi, kad prisėdau sukurti sistemą. Noble Blood sistema jau aprašiau, realiai sesijos tikslas buvo ištestuoti ar ji veikia. Savaitgalis buvo šiek tiek chaotiškas, keletas žmonių išvažiavo, kiti negalėjo ir rezultate žaisti atėjo keturi žmonės. Kaip visada šiek tiek buvo vėlavimo, tačiau pradėta buvo tik pusvalandžiu vėliau.

Pasaulis buvo niekuo neypatingas, labiau parinktas kaip molis žaidimui, paliktas statymui ir plėtimuisi. . Pradžioje tebuvo pasakyta, jog klimatas šiltas, bet dar ne tropinis, ir kad veiksmas vyksta nedidelėse salose, valdomose aristokratų, pakraštyje didoko salyno. Visi žaidėjai – kilmingi ir išdidūs didikai. Technologijų lygis renesansiškas. (Veikėjolapiuose naudojau angliškus herbų pavadinimus, tačiau rašant kartais prasprūsdavo lietuviški, neišsigaskit ;D)

Tada išdalinau tuščius veikėjolapius ir pasakiau, kad man reikia sužinoti visų žaidėjų tėvus. Gan greitai, gal per 15-20 minučių, buvo sukurti keturi veikėjai, visi ganėtinai jauni baronai:

Voracijus – Raven, kuris save garsiai visiems vadino Vvixen giminės nariu,

Adrihel – Aligator, kapitonė prekeivė plaukanti tolimose jūrose,

Ron – Aligator, besididžiuojantis savo kariniu laivynu pasiturintis baronas,

Lavinija de Rinua (?)– Owl, setrganti įkyria, šeimą persekiojančia jūros liga. (Owl veikėjo lapo neturiu, gali būti melagingos informacijos)

Perbėgus akims jų tėvus, susirinko 3 Aligator, 3 Raven, 1 Vixen ir 1 Owl:

Staiga salos įgavo valdovu gimines ir visas veiksmas vyko dviejose salose, viena kurių priklauso Raven grafui, o kita senam Aligator grafui vardu Gatas (Gaatas).

Pastarojo pilyje, o tiksliau, tvirtovėje ant uolų, vyko žiemos sezono pabaigos šventė, kurios metu, kaip bylojo praktiškai visų Raven nešiojami gandai, Gatas turėjo paskelbti Regentą, atsakingą už uolose tarp salų iškilusios karinio laivyno ir įtvirtintų barakų valdymą.

Žaidėjai paskelbė kaip kas atvyko, Voracijus kažkaip labai patogiai jau buvo puotoje, niekam neatkreipus dėmesio į tikslų jo atvykimo laiką, Adrihiel atplaukė su laivais iš prekybinio reiso po tolimas pietų šalis, Ron su savo didžiuliu laivynu atplaukė iškart gavęs kvietimą, o Lavinija buvo liguista išlaipinta uoste, džiaugdamasi radusi žemę. Pradžioje lordas Gatas vėlavo, o įžanginės puotos metu, vyko paprasčiausiais bendravimas ir lažybos. Vos ne iškart Voracijus susilažin su atvykusiu iš šiaurės salų bear Borisu dėl gėrimo varžybų, kuriose niekšiškai sukčiavo išvirdamas kiek panuodytą gėrimą, o abu aligatoriai (Ron ir Adrihiel) stebėjo, kaip jų abiejų bendras pusbrolis Eagle susipyko su jaunu Wolf. Galiausiai visi žaidėjai, ir puotos tolimas svečias iš šiaurės, jau atsigaivelėjęs Borisas sėdo prie stalo, kur turėjo nuspręsti ar patvirtinti dvikovą puotos metu ar ne. Po ilgų

diskusijų vilkui buvo neleista naudoti kardo, o ereliui lanko, ir dvikova tapo imtynėmis. Borisas net atgabeno iš savojo laivo šiaurėje naudojamas metalu pakaustytas pirštines. Komisija isprendusi klausimą išsivaikščiojo kas sau - Adrihiel ėmė siūlyti Borisui ir Voracijui įvairiausių prekių iš dar labiau pietuose esančių kraštų, pelėda nusileido apžiūrėti pilies, o prie Ron prisigretino vietinis Lion ir pabandė užsitikrinti paramą žemės klausimais, jei dabartinis kaimynas pabaigtų savo dienas. Lion Leo siūlė iškilus aplinkybėms, kurių metu Aligator Teo, Rono kaimynas, dingtų ar mirtų, pasidalinti jo žemes, tačiau taip ir negavo garantuoto atsakymo. Tuo pat metu, apačioje, po tvirtove esančioje slaptoje grotoje iš laivelio nežinomu herbu buvo kraunamos dėžės stebint grafui Gatui, o juos savo ruožtu šnipinėjo Lavinija. Laivelis – gan mažas, tačiau su irkluotojais ir gan nedidelėmis burėmis, bei visi juo atplaukę barbarai labai džiugiai į laivą krovė sunkias metalu žvangančias dėžes. Aukščiausias iš jų išmėgino jam Gato įteiktą kardą nusmeigdamas niekam nereikalingą vergą ir tuo puslaukinių vizitas baigėsi. Owl staigiai pakilo į viršų laiptais.

Galiausiai autoritetingosios komisijos vėl prireikė, ir paramą kvečiant į dvikovą pilies šeimininką pabandė užsitikrinti gan jaunas Aligator Teo, pirmiausia prisiartinęs prie Ron, o paskui ir prie Lavinijos, pasakojo, kad radęs įrodymu, jog buvosio regento, jo tėvo mirtis yra grafo kaltė, ir norįs jį iškviesti į dvikovą iki mirties. Tačiau tokiam žingsniui, esant pas grafą namuose, tiesiog būtina komisijos parama. Į pokjalbį prisijungė Voracijus, kuriam Teo, net pažadėjo laivą už paramą. Lavinijai Teo prižadėjo duoti priėjimą prie vietinės bibliotekos, o Ronui peržiūrėti tarpusavio sienas.

Gatas nusileido žemyn ir pasisveikino su svečiais, palinkėjo geros puotos, pranešė, kad vėliau paskelbs svarbų pranešimą ir pakvietė visus pasižiūrėti numatytos dvikovos. Imtynės tarp Eagle Urielio ir jauno Wolf, jau

patvirtintos komisijos. Tačiau, kai tik abu dalyviai įšoko į ringą, Jaunasis Vilkas ėmė svirduliuoti ir išgriuvo ant ringo kraujui bėgant iš nosies. Ir daugiau nebeatsikėlė. O kiek vėliau, praėjus pirminiam šokui, viskas sugrįžo į numatytąsias puotai vėžes, grafas priėmė dovanas, visiems padovanojo po durklą su jų šeimos herbu. Adrihiel padovanojo jauną ir gražią vergę su beždžionėle, Voracijus taip pat, tačiau be beždžionėlės, o su įvairiais aliejais, Lavinija – gražią baltą moters skulptūrą, o Ron atidavė laivą šilkinėmis burėmis. Po dovanų dalies, Gatas pradėjo kalbėti apie regento paskyrimą, bet jam sutrukdė pasiuntinys, pranešantis apie barbarus, puolančius salą.

Greitosiomis buvo suorganizuoti būriai ir laivai, grafas Gatas, nors ir senas būdamas išjojo su savo kariais sausumoje, pasiuntęs savąjį laivyną aplinkui, patį primą, ir liepęs kitiems mobilizuoti pajėgas ir paskyręs kur kas turi vykti, išsiskubino pats pirmasis. Visi baronai, pretendentai į regento poziciją buvo išskirstyti po vietoves. Žaidėjai išvyko ginti arčiausiai prie išsilaipinimo vietos esančio Adrihiel tėvo Aligatoriaus Krono valdomo miesto. Greitai buvo surinkti laivai, nusiustos pajėgos. Lavinija padėjo organizuoti gyventojų ir turtų atitraukimą į tvirtovę, Voracijus padėjo organizuoti žvalgybą, o Ron ir Adrihiel atplugdė savuosius laivus ir sujungė juos su Krono pajėgomis. Deja, bet jūrų mūšyje, nors ir pergalė atrodė pasiekiama, barbarų laivai laikėsi drąsiai ir ilgai, o dar laivynas nematytomis tamsiomis vėliavomis atėjo į pagalbą priešo pusėn ir su dideliais nuostoliais salos

gyventojai gavo trauktis. Visur kitur, buvo pilna liudininkų, teigiančių, jog tai vieni, tai kiti barbarai naudojasi geresniais ginklais ir šarvais nei paprastai.

Viso atsitraukimo sumaištyje kartu su savo pėstininkais į miestą atsitraukęs aligatorius Teo buvo nudurtas peiliu į nugarą, tačiau niekas net nesivargino ieškoti kaltininkų.

Buvo ilgais sprendžiama ką daryti ir nuspręsta, jog yra trys variantai – plaukti į gretimą Raven salą prašyti paramos, plaukti į uolų tvirtovę atsivežti regento laivyno, ar plaukti pas markizą į šiaurę su pagalbos prašymu.

Čia visi išsiskirstė ir išsiplaukiojo į skirtingas puses, Adrihiel dar nebuvo apsisprendusi ar ieškoti pagalbos kitoje saloje, pas motiną, arba plaukti pas markizą, Lavinija ir Voracijus, sala nusprendė pasiekti uostą ir plaukti į regento tvirtovę tarp salų, o Ron buvo pasiryžęs paaukoti dalį laivyno, kad pramušti nežinomų laivų blokadą ir pirmas nuplauktų į tą pačią tvirtovę, teikdamas, jog tas, kuris pirmas nuplauks, jau praktiškai turės rankose regento poziciją.

Kai jungtinis Ron ir Adrihiel laivynas ėmė prasiveržinėti pro barbarus ir nežinomo šeimininko laivus, Adriehiel laivai staigiu manevru paliko Ron laivyno šoną atvirą, kuo priešai iškart pasinaudojo, praleisdami tris išlikusius Adrihiel laivus į plačią jūrą. Ron taip pat sugebėjo prasiveržti, tačiau Adrihiel pokštas jam kainavo pusę laivų, ir jis praplaukė su devyniais.

Lavinija ir Voracijus su keturiomis dešimtimis palydovų prajojo per salą atgal į miesto prie Gato tvirtovės uostą, kur jų iškart nenorėjo įleisti. Ten, prasmukę pro miesto sieną slapta, jie galiausiai išvydo išdidžiai stovintį miesto uoste milžinišką Markizo laivą. Kadangi nepavyko rasti greitų atsakymų jie su dvidešimtimi vyrų įsibrovė vidun, kur vietoj markizo žmonių, surado grafo Gato pavaldinius. Dar tebesant laive, su tamsos priedanga šis išplaukė į jūrą, kur dvidešimt patikimų vyrų sugebėjo paimti įkaitais laivo kapitoną ir tuo pačiu jo šešiasdešimties vyrų įgulą, vos pakankamą valdyti laivui. Pasirodo laivas buvo gabenamas į seną salelę, kur kadaise, jaunas būdamas grafas Gatas, tuo metu dar be jokio titulo, tiesiog paprasčiausias piratas, turėjo užutekį taisyti laivams.

Ron atplaukė į uolų tvirtovę, ir rado ją paimtą, be karių ir be laivų, tik su mūšio pėdsakais ir įtartinu kiekiu negyvų markizo kareivių, kurių ten apskritai neturėjo būti. Apžiūrėjęs tvirtovę ir supratęs, kad nieko nebus, jis grįžo į puolamoje saloje esančias savo valdas ir pradėjo organizuoti gynybą.

Tuo metu Adrihielė gavo audienciją pas savo motiną, negyvenančią su jos tėvu, ir kartu su jos pagalba prišnekino Raven giminę išsiusti pagalbą.

Adrihielės keturi laivai prikimšti Raven pajėgų, sutiko Markizo laivą, kuriame Lavinija Ir Voracijus jau buvo įvedę savo tvarką. Po trumpų derybų buvo nutarta aplankyti Gato seną užutekį negyvenamoje salelėje. Ten, Markizo laivas, turėjo būti perdažytas kitomis spalvomis, tačiau, ne taip kaip buvo planuota Gato pavaldinių, į užutekį jis įplaukė užtaisytais pabūklais ir pilnas Raven kareivių. Kiti laivai laukė prie užutekio žiočių. Markizo didysis laivas, trimis eilėmis patrankų iššovė po salvę į abu iš dviejų jau esančių užutekyje laivų, ir nušlavęs vieno denį nuo vyrų prikabino abordažo kablius. Tačiau pirmasis laivas taikliu šūviu sutrupino vieną iš didžiojo laivo stiebų, pakėlė bures ir išplaukė laukan, padarė rizikingą manevrą praplaukdamas arti uolų ir rifų, iššovė dar keletą šūvių į pasaloje laukiančius laivus ir prasprūdo tolyn.

Visi trys baronai pasitarė ką darys su pora šimtu belaisvių ir dar vienu paimtu laivu, ir buvo nuspręsta markizo didijį laivą dar dieną paremontuoti ir paskui pasiusti pąskui, o su kitais plaukti tiesiai į Grafo salą. Voracijus norėjo pasilikti su remontuojamais laivais, tačiau abi baronienės negalėjo apsispęsti ar galima juo pasitikėti. Galiausiai Voracijus nusprendė nuplaukiant iššokti pro laivo bortą, ir nuplaukti į užutekį kur Raven prižiūrimi belaisviai remontuoja laivą.

Tuo metu Ron, grįžes į artimiausią uostą prie savo valdų, ten rado sumuštą Gato kariuomenę, ir pareikalavo susitikti su senuoju grafu. Audiencijos metu pasakęs savo klausimus dėl mirusių markizo karių tvirtovėje, buvo išvadintas kurstytoju, ir galiausiai išbėgo iš palapinės tik savo apsaugos pagalba. Atsitraukė į savo valdas apšaukęs Gatą išdaviku, ir išsiuntinėjo laiškus vietiniams baronams, kaltindamas Gatą išdavus Markizą. Pradėjo rankioti valdų apsaugos karius, ieškotis samdinių, svarstydamas smūgį nukreiptą prieš grafą, o paskui jau aiškintis su barbarais, vis dar šėlstančiais kitoje salos pusėje. Tiesa, barbarai šį kartą griovė ir degino mažiau nei paprastai, bet galbūt tai buvo tik valstiečių vilties išraiška ganduose.

Tuo sesija ir baigėsi. Tęsinys turėjo vykti prieš tai buvusį savaitgalį, tačiau dar nusikėlė.

Komentaras dar kitame įraše, nes ir taip oj kiek užtruko.